Ištirps ledai
Ir gluosniui sugrąžins šakas,
Su dangumi kalbėsis upė.
Išeik į pamiškę, mane surask
Tarytum stirną – truputį bailiukę.
 
Galbūt dar kartais pašalens,
Žvilgės rasa – neapsispręs kuo būti.
Tik neprimins kišenėje rudens –
Kaštonas rudas,
Bet kitoks truputį.
 
O akmenys į vieversius pavirs
(tik nežinia, iš kur naujų vis randas),
Akis užmerkusi apsisuku trissyk –
Nepasiklysiu –
Saulėn tiesias rankos.
 
Ir jau neverta grįžčioti atgal –
Tikėk akim,
Tikėk, ką sako lūpos.
O jei tylėtų jos, širdin pažvelk,
Tenai pernykštis šaltis trupa...
---
Ištirps ledai.
Ir šakos saulę paridens,
O tu matysi dvi –
Neprisimink rudens...