Tas tėviškės kvaps miels:
Žydinčių pušynų i eglynų,
Pinavijų i dulksnynų.
Mana bemiegių naktų kvaps.

Tep skaudžė prasiskverbiants 
Vos pagalvojs api pirmo meilė.
Kep bėgdavo įsikabinės
Už motinos gamtos rankų.

Tad aplaidės i nebegrįžės 
Skerdžio savy vaidindams
Es's kažkuom mandresns
Už palektuos savo tėviškė.

Užsidegės cigarieto, palens
Kratydavo unt meilas permas
Nebejausdams jokes sąžinės
Graužaties a gailesče.

Kol rytas atsistodavo pri
Veidrodže ir išsigosdavo 
Pamatės sava atvaizdo –
Toke baisuma gyvule nebūt.

Ka tep suteršt švento meilas
Žod, ka tep užnuodet sava sielo,
Pameršdams švento tėvynės žod.
Ka tep pameršt pats sava garbė.

..ka tep pameršt motinas meila.