ji suplazdėjo kaip gležna plaštakė,
pamojus man žaviai margais sparnais,
pasukus ten, kur nešė vėjas,
ir suviliojus aukso pažadais...
ji blyksteli kaip deimantas šlifuotas,
sužėri spinduliais ryškiais,
nušviesdama tamsos kasdieną,
lyg kviesdama – dar patikėk sapnais!
kas ji tokia?
tokia lengva kaip elfas,
kaip vėjo gūsis nepagaunama,
perregima lyg vasaros padangė –
tai svaigiai tolima, tai artima...
ji nesulaikoma,
lakios minties šventovė,
jai mano juodos dienos ne našta...
sakai, beprasmiška... o aš veju dvejones –
teneš mane sraunia vilties banga
fantazjose gimstanti svajonė –
nuo jos teprasidės ir jūs diena!
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): sada
Sukurta: 2017-03-02 17:34:54
Gražu.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-02-28 19:43:56
lengva, skrajinga, gražu
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2017-02-28 14:04:47
Įtaigu... Gražus palinkėjimas, viltingas, šviesus, išjaustas.
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2017-02-28 11:59:10
Plevenančios lengvos eilės svajonei :)
Vartotojas (-a): Audronaša
Sukurta: 2017-02-28 10:28:55
gerai parašyta, o svajonės pildosi.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2017-02-28 00:21:13
Kažin iš kokios čia dainos žodžiai paimti? Yra juk apie plaštakes, dvejones, viliones, netgi rastume, kur prasideda diena. Kaip visada geros eilės, stilių turit.