ji suplazdėjo kaip gležna plaštakė,
pamojus man žaviai margais sparnais,
pasukus ten, kur nešė vėjas,
ir suviliojus aukso pažadais...

ji blyksteli kaip deimantas šlifuotas,
sužėri spinduliais ryškiais,
nušviesdama tamsos kasdieną,
lyg kviesdama – dar patikėk sapnais!

kas ji tokia?
tokia lengva kaip elfas,
kaip vėjo gūsis nepagaunama,
perregima lyg vasaros padangė –
tai svaigiai tolima, tai artima...

ji nesulaikoma,
lakios minties šventovė,
jai mano juodos dienos ne našta...
sakai, beprasmiška... o aš veju dvejones –
teneš mane sraunia vilties banga
fantazjose gimstanti svajonė –
nuo jos teprasidės ir jūs diena!