Ką ir kaip parašyčiau, kad ir kaip stengdamasis, jog būtų gerai, geriau, geriausiai, o vis tiek skurdu ir skurdu. Ką beskaityčiau, irgi ne kitaip: vis skurdu ir skurdu. Tuomet žvilgt į kitų autorių raštus. Šieji kad ir geresni, jų skurdas kad ir apnykęs, kad ir nešaukiu taip garsiai, kaip matydamas savus „tomus“, bet skurdo ir ten daug.
   Liūdna?
   Bent man toks liūdesys nepasirodo. Netgi sakyčiau, kad džiaugsmo daugiau, nes suuodžiu, kad kitaip padaryti neleidžia turtai, turbūt pirmiausiai sudėlioti dvasioje, pajautose, nuovokose... Toji turtų visuma ten tokia, taip sumaniai sumegzta, kad ji nesileidžia būti sudraskoma gabalais, fragmentais, ištraukomis... Ir nežinau, ar kas žino, kaip kitaip padaryti, jeigu tokių regėjimų išraiškos priemonės yra raštas ar skaitymas. Aha, dargi piešiu, fotografuoju, tačiau toji visuma, kuri verčia tai daryti, ir observatorijų „žiūronuose“ nesutelpa. Tik sužinai, kad ten kažkas yra.
     Tačiau ar tai  maža?
     Virginija tarstelėjusi: „Pranuci, še tau telefoną. Tu gal net neturi. O man laikas į Kauną“ – greit pasijudinusi iš  vietos, mestelėjo telefoną mano pusėn, tačiau anas nesiteikė patekti į rankas. Atrodė, kad geriau jautė, kaip jam reikėtų  pasielgti. Jis pakibo netoli dešinio smilkinio, netrukdydamas akim matyti, o ausim girdėti.
   – Tuščias? – pasitikrinau, ar nepalikusi informacijos, kuri asmeniška, tik sau.
   –  Oi, atsiprašau, – susigriebė Virginija, – atsiprašau, Pranuci. Nepagalvojau, kad... Na, taip, jis ir prirašytas, ir prišnekėtas. Atrodytų, mažytis, o talpus kaip kosmosas. Na, bet man reikia į Kauną. Sakiau, darbas ne vilkas, bet...
   – Taip, darbas ne vilkas, – atsiliepė iš telefono, bet kartais žmogui ir menkniekis reikalingas kaip sergančiam medžiui  genys. Atrodytų, ir šį sykį nei šis nei tas per dažnai į ausis kartoti žinomiausius dalykus iš pakibusio  erdvėje telefono, tačiau kai žinai, kad jis taip elgiasi savavališkai, tai instinktyviai suklūsti it išgirdęs nelauktą žinią iš Vatikano.
   – Man vaidenasi, –  pakelė ranką prie kaktos Virginija, dėl visa ko nusiteikusi persižegnoti.
   – Man irgi, – atsiliepiau.
   – O man – ne, – pasakė iš telefono. Ir nors telefonai nemoka šypsotis, bet per visą jo korpusą nušvito šypsena. Taip, taip, tai jos, Dženės, šypsena. Aš ją žinojau kaip pavasarį žibutė Saulės šviesą. Pražystų, žydėtų ir taip, kai Saulė už debesų, bet koks mielas jos džiaugsmas, kai dangaus Dzievulis šiltais spinduliais paglosto gėlės žiedelį. Ji dar tik iš po  sniego...  Dabar ir ji, ir Saulė toli, toli, o čia švietė ir šildė Dženė.
   – Rinkis, kurią tau planetą dovanoti.
   – Ką? – nesuprato, o gal negalėjo patikėti Virginija.
   – Tokia proga tik vieną kartą  pasitaiko. Ne per metus, ne per šimtmetį. Rinkis tą, kuri arčiausia  prie širdies. O jeigu darbas pasielgtų kaip vilkas, tai jo čia nebus mažiau kaip visame  Kaune.  
  – Kalbi apie planetas?
  – Nepaisyk jo tauškalų, Virginija, – nepasikuklino įsiterpti iš telefono. Kalba taip, kad ir pats po kurio laiko nesupranta, ką pakalbėjęs. Tai nepatikimas pašnekovas, bet teisybė – Dženės anei kaip neatsisakė. Taip, tai jos spinduliai apšviečia ir tą planetą, kurią pasirinksi. Bet neskubėkime. Paklausykime, ką jis kažkada kalbėjo.
   – Ar Pranucis?
   – Paklausyk, panele, paklausyk. Ne taip seniai ir kalbėjo...
   „Jis tikrai, ko gero, į mane nusitaikė ir, kaip suprantu, mudu pažįstami, – suspėjau pagalvoti ir priekaištavau: – irgi mat „nepaisyk jo tauškalų, Virginija“. 
   O tolesnius savo dūmojimus jau girdėjau iš telefono, ir būtent  taip, kaip iš savo burnos.
 ---------------------------
   Dabar aš vėl dažniau vadinamas Pranu ar Pranuciu, tačiau ypatingais momentais Vidinis pavadina Pranciškumi, o kartais ir „beveik popiežiumi Pranciškumi“. Taip nutinka neretai, tačiau sulėtėjus taip pašaukiančio apyvartai, jaučiau, kad pasiilgstu ir laukiu, kad kas greičiau vėl taip pašauktų. O ir pats savo raštuose neva netyčia pasirašydavau: beveik  popiežius Pranciškus. Ir netgi sapnuodavosi, kad žaisdamas, kone kvailiodamas ir encikliką parašęs. Išliko ir toks  įrašas:
  Jaučiuosi beveik  popiežiumi Pranciškumi ir pagal vardą, ir pagal metus.
  Vadinasi?
  Vadinasi, aukščiau galvą, Pranai. Dar visas gyvenimas prieš akis. Tik, žinoma, be moterų. Šventasis sostas neleidžia, net jeigu įsijauti beveik popiežiumi Pranciškumi.
    
   – Tu, žinoma, turi teisę  manyti, kad tave taip aš užrašinėjau?  Ir, žinoma, taip manai, – nutilus telefonui sužiuro į akis Virginija. – Juk taip, a?
   – Nebuvo laiko net prisiminti, kada tai  galėję būti.
   – Dievas myli  trejybę. Aš renkuosi ketvirtą planetą nuo Dženės. Šviesk, Žvaigždute, šviesk.
   – Nasa (NASA) ją  įvardijo raide „d“.  Netgi  mažąja. Matyt, kad ne taip gerai būtų matoma. Nemanau, kad tai geriausias tavo pasirinkimas, bet nuo šiol te ši Dženės sistemos planeta vadinasi tavo  vardu. Te! Taip pat nemanau, kad taip paprasta ją  bus apginti nuo Nesa. Sako, karalienė, sako, kad galinga, bet vis tik  ne Dievas.
  – Aukščiau galvą, beveik popiežiau...