į tave vis einu žemės upėms išsaugojus rimtį
akys peršti nuo drungno vasario lietaus
aš ilgiuosi ramios atgaivos ir nenoriu numirti
gal pajusiu dar sykį nebylią palaimą dangaus
o į kur tu eini gęstant žvaigždėms jos šitaip spindėjo
iš vaikystės menu nereikėjo žibintų šviesos
tik aplaužė sparnus tas palaidas nerimstantis vėjas
o galvojau išbrist iš bedvasės pilkos vienumos
vis einu ir einu į tave kol žiema nesibaigia
pasiilgau dangaus pranašų
vieversių už kalvos
tik sustojus staiga
krenta žemėn
vienintelė snaigė
pravirkstu nes žinau
paklydau
reikia grįžt atgalios
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2017-02-28 14:00:45
Skaudžios mintys, įtaigus kalbėjimas.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2017-02-27 22:20:32
Sudėtingas tas ėjimas...
Vartotojas (-a): Rasojimas
Sukurta: 2017-02-27 16:44:18
truputį graudus, bet priminė vaikystę, tad dėkui už tai...
Vartotojas (-a): Audronaša
Sukurta: 2017-02-27 13:35:23
gražiai skamba.