į tave vis einu žemės upėms išsaugojus rimtį
akys peršti nuo drungno vasario lietaus
aš ilgiuosi ramios atgaivos ir nenoriu numirti
gal pajusiu dar sykį nebylią palaimą dangaus
o į kur tu eini gęstant žvaigždėms jos šitaip spindėjo
iš vaikystės menu nereikėjo žibintų šviesos
tik aplaužė sparnus tas palaidas nerimstantis vėjas
o galvojau išbrist iš bedvasės pilkos vienumos
vis einu ir einu į tave kol žiema nesibaigia
pasiilgau dangaus pranašų
vieversių už kalvos
tik sustojus staiga 
krenta žemėn 
vienintelė snaigė
pravirkstu nes žinau
paklydau
reikia grįžt atgalios