– Pritūpkime, Virginija. Ne todėl, kad reikėtų atgauti kvapą. Ne, ne todėl. Tango šokis manęs nevargino. Akyse pasidarė šviesiau. Regisi, kad galėčiau apsieiti be kelių dešimčių savo žvakių. Tokia nuosavybė netgi trukdo, – atrodė, kad protingai kalbu žodžius ir ne gėda, kad jie teisingi: – Jau ir anksčiau rūpėjo, kaip išgirsti ne tik ištartą žodį, bet ir sužinoti, kaip į jį  „įsivelia“ mintis. Tik tuomet  jis, turbūt, nebūna tuščias.
   Virginija pasižiūrėjo į mane, pračiuoždama akimis viršum kepurės, ir sunku suprasti, ką pamaniusi. Gal: tiek daug erdvės, tiek daug laisvės. Visas kosmosas į akis, į sielą. Jis ir virš galvos, prispaudęs  kepurę. Ir po kojomis jis – eik, šleivok arba plauk, skrisk, būk greitesnis už šviesos spindulį. Netingėk atsiverti ir pajausk, kad mintis nepalyginamai greitesnė už jį. Pagaliau nepatingėk suprasti, kad  kosmosas ne menkiau nustebęs tavimi. Biblija čia buvo ar nebuvo, o tu, Žmogau, jau esi. Taip, taip: esi, esi, esi...
  Virginija kantriai išlaukė užtrukusią kalbos pauzę. Vėl tariau:
   – Suvokiu, kad tai, ką tau pasakysiu, Virginija, tu jau žinai, bet vis tiek pradedu baimintis, kad mano žodžiai, pasakyti už 40 šviesmečių nuo Vilniaus, neatrodytų tušti. Beje, ar greitai pasiruošusi sugrįžti į Kauną?
   – Aš dar dirbu, Pranuci. Darbovietę  turiu. Darbas ne vilkas, į mišką nepabėgs, betgi supranti, kad pabėga ir jis. Geriausiu atveju  galėčiau surizikuoti ir kažkiek pavėluoti.
   – Gal nereikės ir vėluoti. Ko nesuprasi girdėdama, tai gal vėliau suprasi perkramtydama.
   – Va tau! „perkramtydama“... Gerai, kad nepasakei – „atrajodama“.
   – Svarbu, kad į mus nebūtų parodyta kaip kolonizatorius. O tai reiškia, kaip beįmanydami pasistenkime atsiriboti nuo Nasės (NASA). Kai tik išgirstu jos vardą (gal slapyvardį?), man darosi šiurpu. Nė karto jos nesu matęs, netgi nemėginau įsivaizduoti, kaip ji atrodanti. Tačiau, – nuoširdžiai kilsteliau akis į  dangų, – kad ir kokia patraukli ji savo grožiu būtų, prižadu ir žmonai, ir tau, kad į savo glėbį jos neįsikelsiu.
   – Ir tango nepakviesi šokti?
   – Ir tango nepakviesiu. Su kolonizatoriais man ne pakeliui. Net nemaniau, kad tokie dalykai dar kartą galėję ištikti žmogaus dvasią.
   Labai gali būti, kad Virginija suvokusi, apie ką kalbu, ir jai girdėtų žodžių atrajoti neprireikė. Manau, kad negalėjusi nenusišviesti dar juos girdėdama, ir netgi smagiau nusišviesti, negu išeidama pašokti tango, tačiau aš tai nemačiau. Ir man gerai atsimena jos žodžiai:
   – Lig šiol, vežėjau, negalvojau apie tai. Šiaip ar taip, moteris esu ir man neprošal būtų kolonizuoti kokį padoresnį vyrą.
   – Tu ją pažįsti?
   – Karalienė, vežėjau. Jau metuose, bet... bet palikime ją. Ir tavo žmona, ir aš, žinoma, tik džiaugiamės, kad  ji tau tokia nereikalinga.
   – Jau geriau te prezidentai Vladimiras Vladimirovičius Putinas ar Donaldas Trampas nusižiūri į ją kaip kelintą nuotaką sau, bet aš – ne. Kad ir kokia gražuolė ji būtų, aš – ne. Tačiau jeigu tokių  priesaikų neužtenka, tai paklausyk, ką būtent labiausiai norėjau pasakyti.
   – Taip, taip, pavojus pralaimėti kovoje, vežėjau, neturi mūsų sulaikyti nuo tokio reikalo, kurį laikome  teisingu, – pasakė Virginija neretai mano kalbose sakomus žodžius ir tarė: – O dabar tęsk, Pranuci. Ir neužmiršk, kad man reikia suspėti į darbą.
   – Atsiprašau, kad nesugebu greičiau, bet susitelk ir vaizduokis, kaip Nasa tau rodo į Saulę ir ją  vadina TRAPPIST. Kaip tu į tai sureaguosi?
   – Nekaip, Pranuci, ne kaip. Mieliau vadinčiau ją Džene, negu... TRAPPIST.
   – Betgi  aš nejuokauju. Matai gi, kaip mielai šviečia žvaigždė, šios sistemos saulutė, kaip meiliai suka aplink save septynias į Žemę panašias planetas, o  Nasa 00rodo į tokią gražuolę kaip į kekšę, kaip į paleistuvę. Viešpatie, nebausk jos. Tegu būna tokio vardo keliai mums nežinomi, tačiau gražesnio, protingesnio vardo šitam žiburiui neverta  ieškoti. 
   Buvo mažai įtikėtina, kad taip iškalbėsiu. Manau, kad sėkmę palydėjo kitoks suvokimas man reikšmingo dalyko. Maniau, kad Virginija primiršo vadinti mane vežėju, arba – kitaip tariant – jau atsisakė tikėti, kad dar kada nors galėčiau įsėsti į karietą kaip vežėjas. Ir šit truputį anksčiau, pavadinusi mane vežėju, girdžiu, kad ir karietą vadina vardu. Taigi Dženė, Dženė... Radijo karieta tik todėl, kad ant ratų, o Dženė, kad myliu ją.
  Nors dainuok, nors kalbėk, poteriauk, nors kaip tada:
    – Dėkui, kad  išgirdote... Tai radijo karietos šaukinys...
   Tačiau  tai nebuvo joks karietos šaukinys. Tai buvo dvasios šauksmas, jos pasiryžimas iškalbėti save kosmosui, o kosmosą įsileisti į save. Tai buvo veiksmas, pakuždėtas Dievo, kad, girdi, „neužmitšk, Pranuci, kad esi mano atvaizdas. Kūriau ir sukūriau pagal save “...  
   Pagal save? Tikrai? Tačiau ar tuoj supratau, kaip ką reikėję padaryti neklausinėjant, kas ir taip aišku: ar ir Dievas moka verkti, moka pykti, mylėti, kerštauti ir atrodo, kad netgi mirti moka. Tačiau  panašiems apmąstymams tuomet laiko neatsirado. Pirmiausiai rūpėjo pranešti žinią, kad ginčų dėl karietos kelionių nebuvo.
   – Ponai, jeigu tikite savo karieta, tai prašom – važiuokite. Taip tiesiai šviesiai buvo pasakyta...
  Jau tuomet, prieš dvidešimt metų, toks patikėjimas nebuvo įprastas. Nepaprasta buvo patikėti sumeistrautos karietos galimybėmis giliai ir toli pakeliauti po praėjusius laikus. Nesikratau nesmagaus reikalo prisipažinti, kad pats iš savo burnos kalbėjau: nesikratau, kad pats ir savo burnos klausiau:   
  – Sakysim, pasikinkai žirgą  ar kokią kumelaitę ir važiuoji iki šimtmečio pabaigos, iki kito, iki  trečio... ir taip toliau iki Jėzaus Kristaus  ir Lucijaus  Anėjaus Senekos gimtadienių... Ir dar toliau, ir dar giliau, iki pat lopšio. Rodoma, kad gyvybė žemėje atsiradusi prieš 3,5 milijardo metų.
   – Pranuci, še tau telefoną. Tu gal net neturi. O man laikas į Kauną, – neiškentė ir Virginija.