Laikrodžiai tiksės ar ne, suks rodykles ar bus tylūs kaip pati tyla, išmetinėdami ant ciferblatų paviršiaus laiko trupinius sekundėmis, valandomis, dienomis. Tegu, tegu, sakau. Laikui visai nesvarbu. O šiandien ir man nelabai. Taip jau atsitiko, kad esu už Saulės  sistemos. Esu už 40 šviesmečių nuo savo namų. Nedaug reikėjo, kad atsirasčiau čia – tik žinios, kad  atrastos 7 Žemės dydžio planetos, kurių 3 yra galimai tinkamoje gyventi zonoje.
   Su šviesos greičiu man galynėtis nelengva, bet pasirodė, kad šį kartą už ją greitesnis. Ir netgi daugiau – labai įtariu, kad ir keliauti nereikėjo. Pakako sužinoti, kad ten yra šviesulys, apie kurį, kaip Saulę, sukasi planetos, įvardintas TRAPPIST– 1, ir aš jau ten. Linksma, smagu, nors  šok, Ir kas gi pasakė, kad nemoku šokti tango?
  – Pats, Panuci, pats ir pasakei, – atsišaukė Virginija ir  priminė: – Žodis į žodelį taip: 

Tarkim, ir aš tango šoku.
Tarkim, net muziką groju pats sau.
Iš tikrųjų, jo šokti  nemoku...
  
   – O Virginija, buvo taip, buvo. Prisimenu, ir kritika nesmagiai juokavo, kad per adventą negalima šokti ir linksmintis. Manau, kad toks jos rūpestis irgi ne dėl advento, o kad ir ji nemoka šokti  tango. – Atsiminęs gi, kad taip toli su ja nuo žemės, net pabijau, kad, Dieve gink, tai nebūtų  sapnas. – O  tu? Kaip tu čia, Virginija? 
   – Ot taip. Man iš Kauno ne toliau, kaip ir tau iš Vilniaus.
   – Tai jau taip. Gaila, kad mudu čia ne kaip Adomas su Ieva. Kažkoks NASA žinią pasiuntė. Tai va, net ir nusiskusti nespėjau. Kai tik išgirdau, tuoj kepurę  ant galvos  ir... aida, Pranuci.     
   – Aš irgi, kai tik išgirdau, tuoj prie  veidrodžio, ir jau žiūriu, kad... kad jau ir tu čia. Ar tu tiktai manai, kad čia taip toli?
   – Manau, kad  jau nearti. 40 šviesmečių kelio, kai tuo tarpu iki Saulės nepilnos 9 minutės.
   – Taip, iš  Kauno iki Saulės 8 minutės ir 17 sekundžių šviesai prireikia. Betgi tai jai, šviesai. O žmogui? Sakyčiau, kad
 su ją kartu gyvename.

O  lietuviškas  tango
Iki  šiol nepašoktas, deja.
Ačiūdie, kad  nereikia  manyti,
Kad jį Norvaišos šoks už mane, –
 
  nežinia, kodėl taip knietėjo išsilieti šitaip. Ir būtent tango, kurio nė karto nešokęs, tačiau apie tai net užsimiršta. Žodžiai lyg girdėti, lyg tie ar ne visai, bet muzika pakili, lyg... Kažin. Ar Dievas dainuoja? Ar muzikuoja? Tylėdamas šyptelėjau Virginijai į akis ir, paėmęs už parankės, išdidus, panašiai kaip Česlovas Norvaiša ėmiau Virginiją  už parankės, stebėdamas, kaip viena po kitos įsižiebė ir mano 78 žvakės. Ir  be jų  kosmose  šviesu, ir vis tik jos darė gražų įspūdį. Netgi labai gražų, nes girdžiu, kad ir Virginija ne tik ne blogesnė šokėja kaip Norvaišų Jūratė, bet ir puiki dainininkė, puiki „giedorka“, pasakytų mano gimto krašto šiliniai.

Ai, Pranuci,
Mušė mus vokiečiai, lenkai ir rusai
Bet  dabar jau užmiškime tai –
Tango šokyje
žvaigždės skaudėti nemoka
Aukštos prasmės  – Dzievuliui į žodį
O žodis Aukščiausiojo – 
be pelenų
  Neabejojau, kad toks lyg netyčia atsiradęs scenarijus yra atsitiktinumas. Dar tuomet, kai atidžiau pradėjau dairytis po vienatvę ir ypatingai pamatęs pro langą keturiais žirgais pakinkytą karietą su užrašu DžENĖ, nesinorėjo pasiduoti greitam įspūdžiui. Jis, žinoma, nemenkas, bet buvo panašu, kad neblogai suvaidintas. Ir ypatingai stengėsi savo vaidmenį atlikti Lucijus Anėjus Seneka. Nebuvo suprasta, kad ir viešnia išvažiavo lyg ir užmišusi pasakyti, kas ji, iš kur. Su redaktoriumi patikėjome, kad gal apie tai mums teiksis pasakyti Seneka. Tačiau ir jis elgėsi taip, lyg būtų užmiršęs. Lyg nepastebėtų, kad mes pasigendame išsamesnės informacijos. Ir šit dabar pradėjau susivokti, kokia  priežastis atginusi į mūsų būtį neįprastą karietą su užrašu DŽENĖ. Dabar pamatęs savo uždegtas žvakes, supratau, kad jų ugnis degina ne Saulės šviesa; degina tos žvaigždės šviesą, apie kurią sukasi surastos septynios planetos...
   – Virginija, regisi, visą amžių tave pažįstu, žinau, suprantu, bet štai tokios niekuomet..
   – Tai kad ir aš tavęs tokio niekuomet, – pasakė  Virginija, žavėdamasi gigantišku kosmoso peizažu, atitolusiu nuo Žemės per 40 šviesmečių.