Balta virvė vėjyje supasi.
Dailią kilpą sunėrė tvirtai,
Rankos, lopšį neseniai supusios,
Kur glaudė, mylavo karštai...
Išsišiepk, tu, mirtie išdavike,
Ir parodyk man savo nasrus.
Tiek nedaug man šioj žemėj belikę –
Išėjimo blyksnis – ryškus!
O kadaise juk buvo mylėta...
Skraidė pievoje meilės drugiai.
Daug dalykų – nepalytėta,
Supratau apie tai per vėlai.
Aš ir virvė, kur vėjyje supas –
Tai Gyvybė ir jos Pabaiga...
Bet Žmogus juk užgimęs gyventi!
Tai suprasiu ir baigsis kova.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2017-02-25 11:16:50
Manau, kad su ta pačia balta virve žmoniškai pašventinus per tam tikrą minkštą vietą, suaktyvėtų mąstymas ir išmintis grįžtų į namus. Kova liktų beprasmė, nes prisiminus pamoką, apie tai jau nebesinorėtų galvoti.
Vartotojas (-a): Langas Indausas
Sukurta: 2017-02-24 17:00:05
Lietuviškas eilėraštis.