Balta virvė vėjyje supasi.
Dailią kilpą sunėrė tvirtai,
Rankos, lopšį neseniai supusios,
Kur glaudė, mylavo karštai...

Išsišiepk, tu, mirtie išdavike,
Ir parodyk man savo nasrus.
Tiek nedaug man šioj žemėj belikę –
Išėjimo blyksnis – ryškus!

O kadaise juk buvo mylėta...
Skraidė pievoje meilės drugiai.
Daug dalykų – nepalytėta,
Supratau apie tai per vėlai.

Aš ir virvė, kur vėjyje supas –
Tai Gyvybė ir jos Pabaiga...
Bet Žmogus juk užgimęs gyventi!
Tai suprasiu ir baigsis kova.