Santrauka:
Ir pagaliau — kam mums išmintis? Tai tik atkarpa mąstymo kelyje, tik vienas iš daugelio klystkelių, vedančių nežinia kur. Būti išmintingu ne taip jau sunku. Šiaip ar taip, būti išmintingam lengviau negu būti neišmintingam. A. Šliogeris
Išmintis nieko neįrodinėja ir negali įrodyti. Ji tik parodo, kaip yra, ir apeliuoja į tokią pačią išmintį, kuri irgi šitai regi.
A. Sverdiolas
Išmintis — lkž — išmanymas, protingumas, gudrybė.
O kiek aistroje išminties? Pakeleivis
Juk neišmoksiu išminties,
kad ir įveiksiu išmintingų knygų kalną,
jei savyje aš neturėsiu nors menkos dalies šviesos,
nors spindulėlį menką,
tik jis leis sušvisti mano sielai,
apšviesdamas kelią link trokštamo tikslo.
Meilės išminčiai kelyje būsiu vienišas,
tarsi skausmingai rymantis mažytis dievuliukas,
įsižiūrėjęs į Esatį ir suvokęs Esybių gundančius klystkelius —
žmogiškojo kelio žaltvyksles, nujaučiantis pažinto stygių,
bet jis nesuteiks man noro tai keisti, tik primins man,
kad nieko nekeičiant, pažintas pradeda pats keistis.
Pagaliau, ne užrašyti ar ištarti žodžiai svarbu,
svarbu elgesys,
kai reikia apsispręsti gyvenime svarbiausiam žingsniui,
kurio galbūt taip niekados Kitas nesupras ir nepakartos.
Ar išmintingas Romas*, suliepsnojęs gyvu laisvės fakelu?
Ar Mindaugas* — Baltas Paukštis, skriejantis prieš vėją?
Ar išminčius Sokratas, nuteistas piliečių,
bausmę privalėjęs pasirinkti pats — taurę vyno su cikuta?
Ar Ješua iš Nazareto, pasirinkęs kančią ir mirtį ant kryžiaus,
šiuo veiksmu atpirkdamas iš Jo besityčiojančios minios kaltes?
Tėvas Kolbė* — Aušvico mirties stovyklos kankinys,
savo mirtimi išgelbėjęs Kitą? Gyventi Kito mirtimi — klaida.
Ar vertėjo?
Tikriausiai, toks klausimas
žengiantiems išminties keliu
nekilo...
Siekti, o ne turėti,
eiti keliu link Nežinios,
žaltvykslės ar žvaigždės, žinant:
kad kiek priartėsi, tiek ji nutols.
Siekis yra išminties žiežirba manyje,
leidžia man liepsnoti, o ne viltis,
žydėti, o ne viltis žydėti.
Nežinau, bet savimi jaučiu —
išminties keliu žengiantis
žino, ko negalima daryti —
nė per nago juodymą niekados atsisakyti savęs...
Platoniškos išminties kelio ženklai —
teisingumas, drąsa, saikas,
krikščioniško — tikėjimas, viltis, meilė.
O mano?.. Nuolankus tylėjimas...
elgiuosi taip, kaip reikia, prisitaikau prie aplinkybių...
tylusis pasipriešinimas...
Galbūt „išmanusis“ (telefonas) — žinojimas,
negalintis ir nenorintis žinoti savo ribų,
teikiantis vertybes čia ir dabar —
menkiausiomis pastangomis besaikis vartojimas,
o ne amžinas žmogiškasis siekis.
O gal malonumas ir yra svarbiausias dalykas,
vienintelis gėris ir žmonijos tikslas?
*Romas Kalanta — laisvės šauklys ir 1972 m. Kauno pavasaris. Protestuodamas prieš TSRS susidegino Kauno muzikinio teatro sodelyje.
Mindaugas Tomonis — laisvės šauklys, poetas, filosofas, tarybinės psichiatrijos ir KGB auka.
Maksimilijonas Kolbė — lenkų dvasininkas, Aušvico kankinys.
Ražas
2017-02-24 13:34:30
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2017-02-25 14:56:59
Plačiai apžvelgta: klausimą įvairiai pasuka citatos, asmenybių pavyzdžiai labiau iškelia poelgius, platoniškas, krikščioniškas, savasis keliai veda į išvadas... bet neatveda, viskas tebelieka atvira apmąstymams.
Visgi atrodo, kad pagrindinė rišamoji yra vidinė šviesa ir negalėjimas pasielgti kitaip. Panašu, kad tuo ir atsakyta į teorinę-filosofinę abejonę ar vertėjo.
Toks vaizdas kilo gilinantis į tai:
jei savyje aš neturėsiu nors menkos dalies šviesos... > toliau aišku, kad šviesa veda, tačiau įdomu – o iš kur ji? Nuo Dievo? Gimstanti š rezistencijos skausmo?
Meilės išminčiai kelyje būsiu vienišas > meilės išminčiai kelias? O ar ne tiesiog kelias?
... nujaučiantis pažinto stygių,
bet jis nesuteiks man noro tai keisti, tik primins man,
kad nieko nekeičiant, pažintas pradeda pats keistis. >
čia svarbiausia gal nujautimas, toliau jau... (bejėgystė? pasidavimas ir plukdantys neaprėpiamo savaiminio judėjimo toliai?).
Pagaliau, ne užrašyti ar ištarti žodžiai svarbu,
svarbu elgesys,
kai reikia apsispręsti gyvenime svarbiausiam žingsniui >
kas nustato, kada tas svarbiausias? Viskas tik visko atrodymai pačiam (tikrai Kitas nesupras ir nepakartos). Tėra galimas priešpriešinis ėjimas (prieš minią, daugumą, nepriimtinas nuostatas etc).
Tačiau niekad nieko neapšviesi, amžinųjų ar lokalių nuodėmių neatpirksi. Tiesiog kiekvienas (ne)išminčius elgiasi taip, kaip negali nesielgti. Panašu, kad jiems klausimas ar vertėjo nekyla.
Ir toliau (Eiti link Nežinios, žvaigždės, žaltvykslės – ar neprieštarauja tam mintis žinant: / kad kiek priartėsi, tiek ji nutols. Turbūt einama nežinant, ne visada ir galvojant).
Siekis yra išminties žiežirba manyje. > taip. Siekis. Su sava šviesa.
Tylusis pasipriešinimas irgi su tuo koreliuoja.
Na, o išmanusis žinojimas – greičausiai nenoras užsiimti savo ribų tyrinėjimu. Patogiau, paprasčiau, nekyla skausmingų abejonių.
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2017-02-24 23:47:10
Kai žmogus susiduria su nuoga realybe, išmintis išgaruoja, kaip džinas iš atkimšto butelio, nepasakydamas tų stebuklingų žodžių "aš esu tavo vergas, ko pageidauji, šeimininke".
Visų pirma, dažnai nepagalvojama, kad numirti mintyse nėra tas pats, kas tikrovėje, kai susiduriama su kančia, nors ir palyginti trumpa, kurią ne visi ištveria. Daugelis eilinių savižudžių, jeigu žinotų tikrąją mirties kainą, abejotina ar jie tam pasiryžtų. Tačiau tie, kurie tai darė vedini patriotinių jausmų, jie negalvojo apie asmenines pasekmes.
Galima kovotojų už gėrį sąrašą pratęsti. Negalima pamiršti tų, kurie lageriuose prarado sveikatą. Pvz. Vytautas Kaladė - 1972 m. įvykių dalyvis. (mirė 1995 m.) ir t.t.
Į klausimą "ar vertėjo" turbūt galima atsakyti vienareikšmiškai: vertėjo.
Manau, kad šis kūrinys vertas kur kas platesnės diskusijos. Tačiau jaučiu, kad mažai kam įdomu. Atsiprašau, jeigu klystu.