Juk neišmoksiu išminties,
kad ir įveiksiu išmintingų knygų kalną,
jei savyje aš neturėsiu nors menkos dalies šviesos,
nors spindulėlį menką,
tik jis leis sušvisti mano sielai,
apšviesdamas kelią link trokštamo tikslo.
 
Meilės išminčiai kelyje būsiu vienišas,
tarsi skausmingai rymantis mažytis dievuliukas,
įsižiūrėjęs į Esatį ir suvokęs Esybių gundančius klystkelius —
žmogiškojo kelio žaltvyksles, nujaučiantis pažinto stygių,
bet jis nesuteiks man noro tai keisti, tik primins man,
kad nieko nekeičiant, pažintas pradeda pats keistis.
 
Pagaliau, ne užrašyti ar ištarti žodžiai svarbu,
svarbu elgesys,
kai reikia apsispręsti gyvenime svarbiausiam žingsniui,
kurio galbūt taip niekados Kitas nesupras ir nepakartos.
 
Ar išmintingas Romas*, suliepsnojęs gyvu laisvės fakelu?
Ar Mindaugas* — Baltas Paukštis, skriejantis prieš vėją?
Ar išminčius Sokratas, nuteistas piliečių,
bausmę privalėjęs pasirinkti pats — taurę vyno su cikuta?
Ar Ješua iš Nazareto, pasirinkęs kančią ir mirtį ant kryžiaus,
šiuo veiksmu atpirkdamas iš Jo besityčiojančios minios kaltes?
Tėvas Kolbė* — Aušvico mirties stovyklos kankinys,
savo mirtimi išgelbėjęs Kitą? Gyventi Kito mirtimi — klaida.
 
Ar vertėjo?
Tikriausiai, toks klausimas
žengiantiems išminties keliu
nekilo...
Siekti, o ne turėti,
eiti keliu link Nežinios,
žaltvykslės ar žvaigždės, žinant:
kad kiek priartėsi, tiek ji nutols.
Siekis yra išminties žiežirba manyje,
leidžia man  liepsnoti, o ne viltis,
žydėti, o ne viltis žydėti.
 
Nežinau, bet savimi jaučiu —
išminties keliu žengiantis
žino, ko negalima daryti —
nė per nago juodymą niekados atsisakyti savęs...
 
Platoniškos išminties kelio ženklai —
teisingumas, drąsa, saikas,
krikščioniško — tikėjimas, viltis, meilė.
O mano?.. Nuolankus tylėjimas...
elgiuosi taip, kaip reikia, prisitaikau prie aplinkybių...
tylusis pasipriešinimas...
 
Galbūt „išmanusis“ (telefonas)  — žinojimas,
negalintis ir nenorintis žinoti savo ribų,
teikiantis vertybes čia ir dabar —
menkiausiomis pastangomis besaikis vartojimas,
o ne amžinas žmogiškasis siekis.
O gal malonumas ir yra svarbiausias dalykas,
vienintelis gėris ir žmonijos tikslas?
 
*Romas Kalanta — laisvės šauklys ir 1972 m. Kauno pavasaris. Protestuodamas prieš TSRS susidegino Kauno muzikinio teatro sodelyje. 
 Mindaugas Tomonis — laisvės šauklys, poetas, filosofas, tarybinės psichiatrijos ir KGB auka.
 Maksimilijonas Kolbė — lenkų dvasininkas, Aušvico kankinys.