Sningant jis deklamavo jai skirtą eilėraštį
ir lyrikos paliestos snaigės
atrodė puikios lyg iš pasakos.
Ar kas dabar čia žino,
gal jau rytoj apie tai pasakos
dainos, poemos ir sakmės?
Bet šiandien pasaulyje viskas,
net ir pasaka, baigės.
Ir pavirtusios į juodas raides,
baltos snaigės
apsigyveno senoje knygoje,
kurią paskutinis Lietuvos knygnešys saugo
palėpėje už varnų gūžtos,
o neapdainuotos iliuzijos –
snaigės vis krinta, tirpsta, dūžta.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2017-02-22 11:38:15
Kontrastuoja dvi pusės: šviesioji (paviršinė, lengvesnė) ir tamsioji (gilioji).
Snaigių mezginiai (visokie malonūs tirli pirli) yra gražu, bet įsisenėjusi gūžta – visgi tvariau. Ir nepermatoma, ir neišrašoma. Kitas būvis, kitas svoris.
Net ir pritariant, kad tai, kas neapjausminama, tėra negyvos varnos (raidės), vėlgi kontrastuoja panašiai: gūžtos nepasaka – sakmė gilumos. Požeminiai vandenys. Istorija. Visko santaka.
Dviejų paskutinių eilučių (ar bent neapdainuotos iliuzijos) galėtų ir nebūti. Geriau be paaiškinimo.
Iliuzijos ne tik tirpsta ar dūžta. Jos pasislėpusios.
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2017-02-22 09:32:32
Originali minčių ir jausmų raiška.
Toks jau iliuzijų likimas...
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2017-02-22 00:35:17
Jautri lyrika. Autorius ryškiai ankstyvą pavasarį junta. Ta knyga veikiausiai vadinasi „Tave pro lūpas išvogčiau“. Ten gal 50 meilės eilių :) Maniau, kad ji neseniai rašyta...