Iš dienų ir naktų,
Iš sudužusio laiko skeveldrų
Išryškėja būties nebūtis,
Tarsi sniegas ištirpsta
Ant delno.
Stalas tampa platus,
Tuščios kėdės į atmintį beldžia,
Ir usnis lyg rakštis
Įsirėžus į širdį vis gelia.
Brydės dingsta laukuos
Ir takai samanoja.
Veido kontūrai tirpsta rūke,
Balso aidas išlėkęs į tolius.
Iš dienų ir naktų,
Iš sudužusio laiko skeveldrų,
Nebūtis iš būties į bedugnę
Vis leidžias ir leidžias.
Dangus skyla pusiau,
Žvaigždės gęsta ir gęsta.
Kaip gerai, kad akimirką šią
Mes dar esam.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2017-02-22 00:40:17
Priešpriešų kupinas.
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2017-02-21 22:12:28
Vaizdingos, prasmingos eilės.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-02-21 11:37:01
tikrai gerai, kad esam.Puikiai atskleista eilėraščio nuotaika