Iš dienų ir naktų,
Iš sudužusio laiko skeveldrų
Išryškėja būties nebūtis,
Tarsi sniegas ištirpsta
Ant delno.
Stalas tampa platus,
Tuščios kėdės į atmintį beldžia,
Ir usnis lyg rakštis
Įsirėžus į širdį vis gelia.
Brydės dingsta laukuos
Ir takai samanoja.
Veido kontūrai tirpsta rūke,
Balso aidas išlėkęs į tolius.
Iš dienų ir naktų,
Iš sudužusio laiko skeveldrų,
Nebūtis iš būties į bedugnę 
Vis leidžias ir leidžias.
Dangus skyla pusiau,
Žvaigždės gęsta ir gęsta.
Kaip gerai, kad akimirką šią
Mes dar esam.