Aš nenoriu nuvilt pasiilgusių,
Kurie ragina kraut lagaminą.
Prieš finalą keliai nerias kilpomis,
Amžinosios stotelės nežinom.
Bet pajaučia vidinis mechanikas,
Kas užlūžo, o kas — užrūdijo
Ir detalės kurios tapo trapios,
Ant gumos kur išsiveržė strijos.
Nebekvieskit, prašau, nebelaukit,
Nes bagažas netilps į vagoną.
Kasdienybė įaugo į lauką,
Šaknys tvirtos — nei trumpos, nei plonos.
Neišrovęs variklis užstringa
Ir aš sėdžiu lyg Dievui po delnu.
O kvietimas? Jis niekur nedingo —
Prie širdies kišenaitėje telpa.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2017-02-21 21:44:45
Labai graži jausmų ir minčių raiška. Puikios eilės, kaip visada.
Vartotojas (-a): Rasojimas
Sukurta: 2017-02-21 15:59:39
taip,autorės su niekuo nesupainiosi. stiprios eilės.
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2017-02-21 15:16:21
Na taip. Godžiai skaitau Jūsų eiles. Tik va tos nuotaikos nuo tada kai apsilankėte ligoninėj, labai keliančios nerimą :(