Nejau nesupranti, kas akyse man kaupiasi?
Nejaugi nematai tikrų išsaugotų dienų?
Kokie sausi birželiai, liepos šieno kaugėse...
O aš per lapkritinę liūtį pas tave einu.
Takai neišminti – prie kojų limpa juodžemis...
Nuogumas lauko medžių visą tiesą pasakys –
Dangus toks neramus ir šalto vėjo skrodžiamas –
Ruduo niūrus, vėlyvas turi Vėlinių akis.
Bet nebijok – tenai žvakelių liepsnos supasi –
Plevena, virpčioja išskridusių drugių dvasia.
Ir nesvarbu, kad nėra žodžio, šypsnio lūpose –
Juk daug svarbiau tyli malda, tikėjimas jose.
Na, o širdis? Tu prisiglusk... Girdi, kaip lapkritis
Lašais į langus uždarus vis daužosi plienu?
......................................................................................
Nenusisuk. Pažvelk. Nors šito meto nekenti,
Tačiau atėjo jis... Aš, jeigu lauksi, ateinu...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2017-02-21 20:24:40
Nenusisuk. Pažvelk. Nors šito meto nekenti,
Tačiau atėjo jis... Aš, jeigu lauksi, ateinu...
Eilėse jaučiamas veržlumas su minties polėkiu. Puikios eilės. Labai smagu Jūsų tokias eiles skaityti.
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2017-02-21 15:08:09
Man labai patiko..Gal todėl, kad vasario nuotaikos kaip lapkričio..Gal todėl, kad dvelkia tikėjimu, kad niekas čia nesibaigia... Jau pirma eilutė liepė žvelgti į akis. O taip kalbant žodžiai įgauna dar didesnį svorį ir prasmę...Klausimai verčia suklusti.. Nejau nesupranti?..Nejaugi nematai?
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-02-21 11:48:26
šįkart toks vyriškas ir stiprus eilėraštis