Nejau nesupranti, kas akyse man kaupiasi?
Nejaugi nematai tikrų išsaugotų dienų?
Kokie sausi birželiai, liepos šieno kaugėse...
O aš per lapkritinę liūtį pas tave einu.
 
Takai neišminti – prie kojų limpa juodžemis...
Nuogumas lauko medžių visą tiesą pasakys –
Dangus toks neramus ir šalto vėjo skrodžiamas –
Ruduo niūrus, vėlyvas turi Vėlinių akis.
 
Bet nebijok – tenai žvakelių liepsnos supasi –
Plevena, virpčioja išskridusių drugių dvasia.
Ir nesvarbu, kad nėra žodžio, šypsnio lūpose –
Juk daug svarbiau tyli malda, tikėjimas jose.
 
Na, o širdis? Tu prisiglusk... Girdi, kaip lapkritis
Lašais į langus uždarus vis daužosi plienu?
......................................................................................
 
Nenusisuk. Pažvelk. Nors šito meto nekenti,
Tačiau atėjo jis... Aš, jeigu lauksi, ateinu...