Nuteisę save, pasirinkę „nebūti",
Ar žinojo, kad būti jau negalės,
Kad be jų švis vasariai, rugpjūčiai,
Ne juos laimins vakarė žvaigždė?
Kad po žemėm nyku bus ir šalta
Be spalvų, be garsų, be jausmų,
Kad sunkesnis nei grumstai ant karsto
Skausmas ir neviltis artimų...
Kad žolės gaivą gers ne jų kojos,
Ne jų rankos glaus žiedą gėlės...
- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -
Nesuprato gal, nepagalvojo,
Kad išėję sugrįžt negalės...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2017-02-20 16:22:31
Tie, kurie taip renkasi, vargu ar jaučia malonumą glausdami žiedą ar braidydami basomis po žolę.
Jų jau nedomina nei vasariai, nei rugpjūčiai..ir nesvarbu - šalta ir nyku ČIA ar kur nors KITUR...
O eilių mintis gera.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-02-20 15:54:00
kartais labai sunku būna BŪTI...mažai kam duota tai suprasti...eilės labai iškalbingos
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2017-02-20 15:22:36
Aš truputį kitaip galvoju. Tai nėra momentinė mintis ar nuotaika. Tai gerai apgalvotas sprendimas, nes nepavykus pirmą kartą (išgelbėjus) kartoja, kol pavyksta ir tik kai kurie atsipeikėja ir supranta, kad tai yra absurdiška mintis. Jeigu žmogus nėra praradęs nuovokos, privalo išgyventi, kad ir kaip sunku jam būtų. Kiekvienas žmogus turi misiją ir privalo iki galo ją atlikti, o ne pabėgti, be to reikia pagailėti artimųjų, šeimos.
Vartotojas (-a): Audronaša
Sukurta: 2017-02-20 11:47:35
tuo metu apie grįžimą nebuvo minties.momentinė nuotaika užvaldė.