Nuteisę save, pasirinkę „nebūti",
Ar žinojo, kad būti jau negalės,
Kad be jų švis vasariai, rugpjūčiai,
Ne juos laimins vakarė žvaigždė?

Kad po žemėm nyku bus ir šalta
Be spalvų, be garsų, be jausmų,
Kad sunkesnis nei grumstai ant karsto
Skausmas ir neviltis artimų...

Kad žolės gaivą gers ne jų kojos,
Ne jų rankos glaus žiedą gėlės...
- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -
Nesuprato gal, nepagalvojo,
Kad išėję sugrįžt negalės...