Kregždutė

sūpuoja vėjo ašarą beržai
ir skliauto dagčiai
lyg nulyti tviska
ne riešu slystantys šalti lašai
tai tavo pirštai
po sagom įstrigę
 
jie tyčia išsipainiot neskubės
nors tokios svetimos man tavo rankos
lyg plyštantys švytėjimai nakties
rausvi sparnai
apdegusios plaštakės
 
einu į tavo dykumą
lašu...
pusny įstrigus gulbė sparną kelia
šypsaisi tu
sakai kad tau gražu
o man graudu
jai rodos baisiai gelia
 
dažnai paklystu pojūčiais laike
kol savo delnuose dar leidi būti
esi lyg elnias
išdidus miške
aš tavo geismą lydinti kregždutė
Užuovėja

2017-02-19 13:21:09

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): sada

Sukurta: 2017-03-16 14:49:46

Gražiai rašote, pavydžiu Jums (nepiktai :) ) tų gražių metaforų ir jausmų gilumo.

Vartotojas (-a): Vasara7

Sukurta: 2017-02-20 15:46:59

nuostabi moteriška lyrika

Vartotojas (-a): Rasojimas

Sukurta: 2017-02-20 07:23:24

grakštus kaip porceliano statulėlė, labai gražios metaforos....saldainis!

 

Vartotojas (-a): kaip lietus

Sukurta: 2017-02-20 00:50:21

Labai švelni pabaiga. Beje, elnias man nepatinka – su ragais, o kregždutė – su sparnais :))) Senokai nesilankėt, smagu, kad vėl publikuojatės :)