sūpuoja vėjo ašarą beržai
ir skliauto dagčiai
lyg nulyti tviska
ne riešu slystantys šalti lašai
tai tavo pirštai
po sagom įstrigę
 
jie tyčia išsipainiot neskubės
nors tokios svetimos man tavo rankos
lyg plyštantys švytėjimai nakties
rausvi sparnai
apdegusios plaštakės
 
einu į tavo dykumą
lašu...
pusny įstrigus gulbė sparną kelia
šypsaisi tu
sakai kad tau gražu
o man graudu
jai rodos baisiai gelia
 
dažnai paklystu pojūčiais laike
kol savo delnuose dar leidi būti
esi lyg elnias
išdidus miške
aš tavo geismą lydinti kregždutė