Teisingai pastebėta: nuo savęs nepabėgsi.  Tačiau ar tuo kas nors esmingiau pasakyta? Galbūt tik tuo atveju, jeigu suvoki, kad esi bent kiek atidžiau po save paneršęs. Tuomet  atsiranda poreikis įeiti ir gyventi  ten. Nėra ten to, kas tave norėtų vyti, ginti lauk. Gyvenk, būk, dairykis... Tačiau lyg netyčia vėl sugrįžti atgal, sugrįžti iš kur atėjęs ir netgi teisiniesi, kad, girdi, per neapsižiūrėjimą taip atsitikę, lyg kas akis būtų užspaudę. Tačiau tai netiesa, kadangi Savęsp pasaulis ir po užmerktomis akimis neišnyksta: gyva ten, judru, jis ten esantis visais pavidalais, kurį pažinęs ir kurio – ne. Tačiau  elgsena šitokiu jo matymu visgi gerokai įvairesnė: ir būna, kai  paėmęs Puntuko akmenį, neši jį nejausdamas svorio, ir būna, kai ištiesęs delną, pradedi ant  jo  statyti bažnyčią (ar netgi  miestus) pagal savo  brėžinius, pagal savo žodį. Savęsp pasaulyje žmogaus paveikslas tapatesnis Dievui, kurį jis kūrė pagal save, jis ten  bemaž be priemaišų. O  galimybės? Tarkim, o galios?
  Tai nelengvas klausimas, bet neginčytina, kad jis vis labiau užgula Žemės žmogaus protą, kurio vis daugiau pasiunčiame netgi ir žvalgybos tikslais. Ir, matyt, laikas suvokti, kad ir kagėbistų veiklos  ten vis daugiau. Ir tai, pagalvojus, netgi natūralu. Tačiau kitas dalykas, ar galiu manyti, kad toks dėmesys neaplenkė  ir mano dalios?
  Dabar taip nemanau. Ir viskas, kas kruta apink mane ir ypač kas anksčiau judėjo, krutėjo, verčia prisiminti ir atidžiau įsižiūrėti ar išgirsti. Ir – a? koks atpildas?
  Atrodo, išeinu, pašaukiu ir girdžiu, kaip aidu atsikartoja atgal į ausis. O iš tikrųjų išeita ir ūktelėta jau kažkada. Tačiau ir tai ne rodinys, kad kelionėse po Savęsp išmokta nemenkų supratimų, kitokių pajautimų, kitokio žinojimo, ir todėl nedera tokio darbo nuvertini, manant, kad  tai mažmožis, nereikšminga. Gal priešingai, jeigu – antai – tokia veikla užkliūva ir įvairių žvalgybų dėmesiu. Anos karietos pasirodymas mane su redaktoriumi paveikė nevienodai. Jam buvo svarbiausia patikėti, kad yra taip, kuo jis vis abejojo,  būtent, kad  vis dėlto tai  ne pasaka, ne fantazija, o konkreti realybė, kurią jis pats ką tik savimi išbandė – nenupieštas, nepaveiksluotas, o įėjo į interneto įsišvietusį ekraną ir, ir prašau... 
  Išėjus mudviem iš ekrano, jis padavė man ranką ir spustelėjęs tarė:
   – Dar vis abejojau, Pranuci, kad šitos pasakos galėtų būti realybe. Ateidamas į šias savo pareigas vis maniau: na ir  kvailys esu. Man rodo į nebūtus dalykus, į kažkieno susapnuotus sapnus, o aš privalau jais tikėti.
   – Apie ką, redaktoriau, kalbi?
   – Apie tai, Pranuci, ką tik tau vienam ir kalbu. Žinau, kad nereikia, kad net rizikuoju, bet kalbu. Ir nesmagu, žinoma, kad Seneka savo amatą išmano geriau negu aš. Prisimeni, ne šiaip sau, kutendamas palaidinės sagą, pasigyrė, kad jis visų amatų meistras.Tuokart norėjau atsiliepti, kad ir  jis, esą, kaip Hitleris. Jis irgi ir siuvėjas, ir, ir batsiuvys.
     Matyt, aš nekaip atrodžiau šitai jo klausydamasis, nes redaktorius stabtelėjo, paėmė mane už peties, timptelėjo arčiau savęs ir pasuko veidu į savo veidą.
   – Tu – ką?  Netiki?
   – Nežinojai?
   – Taip, taip. Darbštus buvo. Mokėjo siūti, batus taisyti.  Ir automobilius remontavo. Va, esi sodininkas,  bet manau, kad  jis geresnis buvo, nes mokėjo ne tik daržus sodinti, bet ir obelis skiepyti. O kaip  parodyti į jo retoriką? Talentas. Su ja siejo savos  ateities vizijas, bet ir retorika jam nebuvo svarbiausias dalykas...
   –  Kodėl tu taip, redaktoriau?
   – Prisimeni, žadėjai man dar pasakyti eilėraštį, skirtą Senekai? 
   – Tau vis atrodo, kad jis mums „mestelėtas“? 
   – Jeigu gebi, paskaityk. Būsiu dėkingas. Išmokysiu, kaip  reikia matyti pro langą. Net jeigu jis nupieštas. Beje, už tai irgi ačiū.
   – Gerai. Pabandysiu atsiminti. O dėl „ačiū“, tai nebūk dosnus..
   – O Hitlerio vardas ne tikras. Iš bažnytinės knygos įrašo  šaukia  Adolfusu. 
   – Klausyk, redaktoriau. Regisi, kad atsiminiau

Su Seneka (II)

                „Taupyk bei saugok laiką“

Cha - cha! cha - cha!..
Jau juoktis pradedu.
Vadinasi, ir sveika, ir gerai.
Išnyksta nerimas negeras –
kaip jį taupyti, saugoti,
jeigu ir pats sakai,
kad ir dėl laiko vyksta karas?
Vieni jį pavagia,
kiti pagrobia,
o kas mums lieka – jau nedaug.
Tačiau ir jo taupyt nemokam –
štai sėdime abu, užguldami mintis:
protingas – tu,
aš – truputį kvailys.
O laikas skambina
ir trupiniais į mirtį byra.
Ir jeigu tu manai,
kad savo laiką man
kaip Jėzus duoną (kūną) dovanoji...
Atleisk, bičiuli,
nekankink savęs.
Gražiai šiandieną aušta rytas –
rugpjūčio pabaiga.
Ir nors rugpjūčiai vėl ateis, vėl bus
su derliais laukuose,
bet šitas, Lucijau Seneka, niekada.
Taigi, „taupyk ir saugok“, bet, deja,
ne pinigėlis jis kišenėje žmogaus. 
Neišsižiok! Žinau, ką nori pasakyti dar.
Dabar išleiskime rugpjūtį dangumi, žeme,
kurio jau niekuomet nebus.
2010 m. rugpjūčio 31 d.

  – Sunkus tavo darbas, Pranuci. Gal kada aš padėsiu tau karietą atgauti. Sakau – gal. Bet norėčiau, kad taip atsitiktų. Tuomet gal ir Vidinis atsirastų. Tikras.