– Sakyk, Pranuci,  o  šitas  Seneka  negali būti mums  mestelėtas...
  –  Kaip  suprasti  „mestelėtas“?
  – Ot taip. Mestelėtas, pametėtas, kaip, tarkime, saldainis. Bet jeigu išgirsčiau, kad „įkergtas“, „įskiepytas“ – irgi tinka. Tai tik įtarimas. Tačiau atsitiktų, kad iš tikrųjų taip, tai dieve, dieve, kaip nekvailai sumanyta. Netikiu, jog taip yra, bet kad tokia operacija įmanoma, tai irgi akivaizdu. Tuomet vėl nepatikėčiau, kad tokį sumanumą  gebėtų sudūmoti mūsų kėgėbistai.
   – Kėgėbistai?
   – Aiškumo  dėlei  taip kalbu.
   – Atstok, žmogau, atstok.  Arba leisk – aš tave peržegnosiu. Tik tu atstok. Ir iš kur tokios mintys?  Iš kur toks įtartinumas. Žinai gi, kad ne pirmą kartą jį matau. Kartu keliavome, džiaugėmės patikėję, kad pagaliau mums pavyko atgauti Likimo atimtą karietą. Dženę. Gal prisimeni. Lig šiandien  man šis vardas kaip muzika, kaip Šekspyro sonetai. O tu?
   – O aš? Ką aš?
   – Baik blūdyti, redaktoriau. Tave mažiau pažįstu, negu Lucijų. Jeigu kas pareikalautų pasakyti, kuris labiau įtartinas: Seneka ar redaktorius, tai ir pats nenustebtum pamatęs, kad rodau į tave.
   – Manau, kad tokiu atveju protingiau į abu  parodyti.
   – Ir iš kur tokia  fantazija pas tamstą. Aš prašau Dievo, kad jis man bent  kiek daugiau jos mestelėtų, o  jis ava kur ją išdalija. Klausyk ir  redaguok arba deklamuok  kartu su  manimi. Tavęs dar čia nebuvo, kai parašęs  eilėraštį, neretai ji paskirdavau Senekai. Ir būtoji pagarba nesumenkusi. O tu?  Aš šitas Seneka „ne mestelėtas“? Nagi paklausyk.

Su Seneka (I)

              „Atsikovok save“

O ką tai reiškia?
Tokioj prasmėj nesuvokiu savęs.
Ar sako man,
jog dar esu viduramžių vergų nelaisvėje
ir laikas traukyti kaip pančius grandines?

Ir vis dėlto:
„Atsikovok save,“ –
girdžiu, vos paieškojęs mintimis tavęs.
Taip vakar.
Šiandieną irgi taip.
Pastumt į šalį niekaip negaliu.
Gal tai ir reiškia
sunkią žemės trauką,
kuomet, kol kūnu nešinąs
jos nugalėti neįstengi
ir reikia laukti vakaro ar ryto,
kada dvasia išsprūdus pasakys:
– Štai pergalė!!!
kurios suvokti nemokėjai.
Į antkapį įtašęs vardą – pavardę,
dabar, prašau,
pradink iš čia.
 
   Buvau smagus taip sėkmingai atsiminus ir padeklamavus redaktoriui vieną iš Lucijui Anėjui Senekai paskirtų eilėraščių.  
   – Dar reikia? – pasidomėjau.
   – Palauk. Patausok. Bus geresnių progų. Netgi manau, kad juos perskaitysi iš interneto ekrano. Gal įėjęs į jį, o gal išėjęs. Ne, ne paveiksliuku įėjęs ar išėjęs, o visu savo moliu. Supranti? Gyvu skaudančiu kūnu, kur visos kraujo upės teka.
   – Gerai, redaktoriau, pagalvosiu. Gal suprasiu.
   – Galvok, galvok, o ar  suprasi, tai labai abejoju, – pasakė ir nuėjo žiūrėti pro langą. Tai labai esmingas jo pomėgis, kuris ne menkiau ir keistas. Suradęs, tarkim, kad ir ant popieriaus nupieštą langą, jis irgi įnikdavo žiūrėti  pro jį taip, kad, atrodė, visas Vilniaus bažnyčias mato.  Būna, kad ir pats, nusipiešęs langą, dairosi pro jį nepaisydamas, kaip ilgai tai užtrunka.   
   Senokai jau neklausiu, ką įdomaus suranda.
   – Darbe kaip darbe, – atrodytų, net tingiai sakydavo, tačiau šį kartą, vos žvilgterėjęs, painformavo:
   – Ogi karieta. Iš kur ji čia atsiradusi? Dženė.
   Tuokart duryse pasirodė iš sugrįžęs Seneka. Nekantrus ir nusiteikęs šventiškai. Lyg iš Vandenio ąsočio nemenkai gurkštelėjęs.
  – Ponai, labai tikėtina, kad mūsų jau keturi; mes trys ir ji. Bet ša! ša! ša!... Nieko daugiau neklauskite, nes man labai įdomu, kaip patys,  be  komentarų suprasite lemties duotą dovaną. Man tai labai svarbu, – patikino Seneka, o redaktoriui dar lyg atskirai: – o jus, pone, prašau: būkite kaip niekad kritiškas. Labai kritiškas. Tai irgi man labai svarbu. Liaupsės manęs  nedomina. Palikim jas Pranucui.
   Į nežinia kaip įsišvietusį interneto ekraną ėjo iškili, energinga ir, atrodytų, valdinga moteris.  
   – Kas ji? – norėjos sužinoti.
   – Oi! kaip smagu! Tai ir man labai norisi žinot, – nuoširdžiai, be vaidybos pasakė moteris
   – Labas, Pranuci, –  sveikinosi su manimi. – Norėčiau kad ne koketė
   – Labas, redaktoriau, – sveikinosi su juo, dar pagarbiau reveranse pritūpdama,– Norėčiau, kad jums patikčiau. Labai.
   Tačiau ir redaktorius kaip aš, ogi kaip amo ištikti. Tylėjau  aš,  tylėjo  jis.
   – Moteris sveikinasi, džentelmenai, kad jus pypkėse surūkytų Ne paveiksliukas. Sakau, moteris, o ne abrozėlis sveikinasi, – pradėjo  pykti Seneka.
   Padėtis nejauki. Slegianti. Nežinai kaip ir ką pasakyti Neleisk, Viešpatie,  kad  tokiais  mudu ir paveiksliukais  parodytų .
    – Va,  dabar jau mudu su Pranuciu kelmai, – išėjo paieškoti išeities iš nesmagios padėties redaktorius. – Kaipgi, kaipgi, mudu reikia pypkėse sukūrenti, surūkyti. Tik kažin, tamsta, kas  mudu taip atkakliai, įsakmiai tildė: ša! ša! ša! – pasakė redaktorius, o atsigręžęs į viešnią ir ranka prilaikydamas krūtinę, vėlgi: – O jūs, moterie, nuostabi. Ir ši tyla mums buvo labai prabangi. Gera klausyti, kaip angelai  gieda giesmes, bet  dar geriau girdėti, kaip plaka mylinčios moters širdis. Ir  labai gaila, kad ir aš, ir  Pranucis labai pavėlavome į ją.
   – Oho! Aš sužavėta tokia jūsų klausa. Ką gi, lauksiu  tylos, kad išgirsčiau, kaip plaka  jūsų  širdysi, – atsiliepė moteris.
   – Ačiū. Mes pasirūpinsime, kad ir tyloje varpai skambintų, – pasakiau, atrodytų, beprasmius žodžius, tačiau  man jie patiko.  Atrodė, kad ir viešniai, nes būtent tuoj po jų taip liudijo:
   – Na, o dėl Džono Dono, tai iš tikrųjų sakiau ir jums kartoju, kad nereikia jam keltis iš kapo. Jo kūryba gyva dar ir šiandien, praėjus beveik 400 metų nuo jo mirties. Girdėkite: štai kad ir tokia ištraukėle iš  jo eilėraščio „Tekanti saulė“...
   – Muziką, – beveik pakuždėjo Seneka ir ji tuoj pat atsirado deklamuojamam tekstui pasipuošti.  

Saule, tu nenustygstanti
Kvailė sena,
Kam mus šviesa už lango budina?
Kodėl paklust tau turi mylintys?
Stropi niekšele, kelki juos –
Mokinukus ir pameistrius,
Pranešk medėjams, kad karalius jos,
Doroti derlių šauk skruzdžių būrius;
Nežino meilė oro permainų
Nei laiko skarmalų: valandų, dienų.

   – Redaktoriau, gal darbo atsiras tavo skalpeliui, žirklėms, pudrai,– draugiškai bakstelėjau į pašonę, tikėdamas, kad būsiu  suprastas. Anas tarė:
  – Yra dalykų, Pranuci, prie kurių nesiliečiu nei skalpeliu, nei žirklėmis ar pudra, nesiimu nei kažką prisiūti, jeigu tai nebūtų tavo. Ir dar: man  norėtųsi šią mielą moterį pavadinti Feja...
  – O man kažkodėl norisi šią moterį pavadinti Džene.
  – Muziką, – vėl kaip anksčiau pašnibždėjo Seneka ir garsiai skaičiuodamas delnais katutes ėjo į interneto ekraną. Su redaktoriumi irgi  nuėjome paskui jį, o varpai skambėjo toli toli, regis, išnešiodami ir mūsų delnų katutes.