Tu visa sutilpai man į tylą,
į lašelį rasos ant žolės,
kada žvaigždės danguj šviesios mirė,
nesuspėję „sudie" sukuždėt.
Kai sparnai angelų skaudžiai tirpo,
aš bandžiau dar tave suturėt,
kad gyveniman grįžtum – ne mirtį
burtų tau sidabrinė žvaigždė.
Nežinojau, kad viskas bus veltui –
liks tik pėdos, ir jas užpustys,
kad nors žodį man kokį ištartum,
daug stipresnį negu nebūtis.
Bet paukščiu tu sučiulbai prie vartų,
už kurių – ir dangus, ir būtis.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Nikole Bergman
Sukurta: 2017-02-16 22:15:52
ačiū:)
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-02-16 18:58:13
puikus sonetas
Vartotojas (-a): Santaja
Sukurta: 2017-02-16 14:49:57
nuoširdu
Vartotojas (-a): Rasojimas
Sukurta: 2017-02-16 14:47:01
suvirpėjo širdis, atgijo prisiminimai...jautru.
Vartotojas (-a): Saulės eldija
Sukurta: 2017-02-16 14:36:54
Sugraudinote... Nepaprastai gražu ir jautru.