Tu visa sutilpai man į tylą,
į lašelį rasos ant žolės,
kada žvaigždės danguj šviesios mirė,
nesuspėję „sudie" sukuždėt.

Kai sparnai angelų skaudžiai tirpo,
aš bandžiau dar tave suturėt,
kad gyveniman grįžtum – ne mirtį
burtų tau sidabrinė žvaigždė.

Nežinojau, kad viskas bus veltui –
liks tik pėdos, ir jas užpustys,
kad nors žodį man kokį ištartum,
daug stipresnį negu nebūtis.

Bet paukščiu tu sučiulbai prie vartų,
už kurių – ir dangus, ir būtis.