Kai tik gimiau – ir gavau dovanų:
kortelę su skaičiais –
joje pirmieji mano gramai
ir pirmojo riksmo laikas.
Ją uždėjo ant rankos –
pirmuosius gyvenime antrankius.
Daugiau jų niekados neprireikė,
nes augau sveikas vaikas,
todėl vėliau ant rankos turėjau laikrodį,
įsimylėjusios širdies votus brangius
ir pirmąją kančios vinį į riešą –
nežmoniškai karštą ir viešą.
Tuomet iš skausmo išgėriau vyną
ir išbraidžiau gyvenimo purvyną.
Nuo tų metų ir prisimenu
tą naivų ranka rašytų raidžių ir skaitmenų
amžių, kai sėdėjom ant įkaitusių akmenų
ir vienas kitą iki ryto glamžėm,
o galvoje knibždėjo daugybė
draudžiamų menų,
už juos baudė, trynė iš atminties,
bet aš tada skersą dėjau,
dėl to dabar nenusimenu,
nes žinau, kad tuomet nenusidėjau.
O kai ateis pas mane angelas,
bet aš jau nematysiu tos dienos,
nes mano gyvenimą pakeis skaičiai,
tegu parašo pradžią,
tačiau nereikia rašyti pabaigos.
Tegu ją skradžiai...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Ažeras
Sukurta: 2017-02-17 20:57:35
tegu...
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-02-16 19:04:53
kaip visada indausiška, todėl labai patiko
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2017-02-16 17:37:11
Visai galėtų būti poezijos (eilėraščio) kategorijoje. Nes yra asociatyvumo. Būties parafrazė. Nors apsieita be aukštų painių frazių beigi dejonių (tik naujagimis rikteli).
Tie gimusiojo sutiktuvių antrankiai (ceratėlė su skaičiais, uždedama gydymo įstaigoje-inkubatoriuje, panaši į ligos užuominą, o gal rodo tik mažytę dalį laukiančios visumos) virsta sveikojo laikrodžiu. Dovana-kortelė tik starto korta. Pradedamas ne tiksliai surašytas gyvenimas.
O visgi jis rėminamas skaičių (nuo pradžios, per laikrodį jie atseka iki paminklinės lentos).
Tikrasis gyvenimas prasideda nuo dūrio. Gal per naivu sieti su Kristaus (siųsta) kančia, bet kraujo lašas karštas. Galima būtų ir širdies votus, ir įkaitusius akmenis įsivaizduoti ne kaip svilinančius užpakalį kur nors pakriaušėj ar Jaltoj, o kaip gyvenimo dykumą (bent jau pusdykumę). Ir angelas įsipaišo asociatyviai (nesgi juodraščių glamžymai galiausiai gali išvesti iš purvynų).
Ir pabaiga nevienprasmė. Angelas išvaduotų... Bet nesinori... Aiškus tas nepaleidžiantis, neapleidžiantis gyvenimo troškulys (ironiškas šmaikštukas tegu skradžiai – ant drąsos; pageidaujama (tegu parašo) sterili pradžia viską tarsi nukenksmintų… o kartu tai galimybė pradėti lyg naujagimiui).
Tarp gimimo ir mirties datų – mechanizmo eiga, laiko tėkmė.
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2017-02-16 12:26:53
Skaičiai, skaičiai, bet dar gera ir atmintis...
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2017-02-16 06:31:24
Taiklu! Ir savam stiliuj.