Kai tik gimiau – ir gavau dovanų:
kortelę su skaičiais –
joje pirmieji mano gramai
ir pirmojo riksmo laikas.
Ją uždėjo ant rankos –
pirmuosius gyvenime antrankius.
 
Daugiau jų niekados neprireikė,
nes augau sveikas vaikas,
todėl vėliau ant rankos turėjau laikrodį,
įsimylėjusios širdies votus brangius
ir pirmąją kančios vinį į riešą –
nežmoniškai karštą ir viešą.
Tuomet iš skausmo išgėriau vyną
ir išbraidžiau gyvenimo purvyną.
 
Nuo tų metų ir prisimenu
tą naivų ranka rašytų raidžių ir skaitmenų
amžių, kai sėdėjom ant įkaitusių akmenų
ir vienas kitą iki ryto glamžėm,
o galvoje knibždėjo daugybė
draudžiamų menų,
už juos baudė, trynė iš atminties,
bet aš tada skersą dėjau,
dėl to dabar nenusimenu,
nes žinau, kad tuomet nenusidėjau.
 
O kai ateis pas mane angelas,
bet aš jau nematysiu tos dienos,
nes mano gyvenimą pakeis skaičiai,
tegu parašo pradžią,
tačiau nereikia rašyti pabaigos.
Tegu ją skradžiai...