Mūsiškės nuodėmių sudėtos sumos
Ne veltui patikėtos laiko bankui,
Dabar, kiek atminties šviesa aplanko,
Jos skaudžiai
     nudėvėtos
           lig koktumo.
 
Atlikome net atgailą abudu,
Nors įtikėjimai žarom nešvito.
Belaukiant tyliai išganyto ryto,
Su saule
      rūpesčiai
           visi nubudo.
 
Kai liūdesys žaibais išpančios dieną,
Gal vėl mes tapsime lyg kūnas vienas,
Nerimstančias
     mintis
          rūkais
               užgožę?
 
Nusprendę negandas giliai užarti,
Žinau, surasim kaip ne vieną kartą
Eilinį
     drūtą
          atpirkimo
                ožį.