Atpirkimo ožys
Mūsiškės nuodėmių sudėtos sumos
Ne veltui patikėtos laiko bankui,
Dabar, kiek atminties šviesa aplanko,
Jos skaudžiai
nudėvėtos
lig koktumo.
Atlikome net atgailą abudu,
Nors įtikėjimai žarom nešvito.
Belaukiant tyliai išganyto ryto,
Su saule
rūpesčiai
visi nubudo.
Kai liūdesys žaibais išpančios dieną,
Gal vėl mes tapsime lyg kūnas vienas,
Nerimstančias
mintis
rūkais
užgožę?
Nusprendę negandas giliai užarti,
Žinau, surasim kaip ne vieną kartą
Eilinį
drūtą
atpirkimo
ožį.