Esatis

Naktis skaitys šešėlių tylinčius raštus
įžiebus mėnesienos ryškią lempą,
kai varvantis nuo skliauto slėpinių medus
gyvais būties šaltiniais tampa.

Ir taip ligi aušros skaisčių žarų,
kai spindulius regi šviesius į žemę krentant,
kai vėl tiki dienos dalinamu gėriu,
kur supasi dosniam gyvenimui ant rankų.

Ir aš esu vienam plačiam būties delne
krislelis gyvasties, į grumstą įrašytas,
skaitykit, upės, jūros ošiančios, mane,
ištarkite garsus pasaulio margo šito.

Todėl esu šiam žemės ir dangaus žaisme
tik žodis, skliauto lūpom tyliai pasakytas.
bitėžolė

2017-02-14 11:38:21

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): kaip lietus

Sukurta: 2017-02-15 00:53:18

Nors nerašau (bandžiau, kažkaip neprigijo, bet vėl reikės pabandyti) sonetų, bet skaityti patinka. Jūsiškis gėras...

Vartotojas (-a): Vasara7

Sukurta: 2017-02-14 20:00:51

gražu, vaizdinga, gyva

Vartotojas (-a): sada

Sukurta: 2017-02-14 19:09:05

Gražus sonetukas.