Naktis skaitys šešėlių tylinčius raštus
įžiebus mėnesienos ryškią lempą,
kai varvantis nuo skliauto slėpinių medus
gyvais būties šaltiniais tampa.

Ir taip ligi aušros skaisčių žarų,
kai spindulius regi šviesius į žemę krentant,
kai vėl tiki dienos dalinamu gėriu,
kur supasi dosniam gyvenimui ant rankų.

Ir aš esu vienam plačiam būties delne
krislelis gyvasties, į grumstą įrašytas,
skaitykit, upės, jūros ošiančios, mane,
ištarkite garsus pasaulio margo šito.

Todėl esu šiam žemės ir dangaus žaisme
tik žodis, skliauto lūpom tyliai pasakytas.