Balana sudegė iki paskutinio menkiausio medienos gabaliuko, tačiau užsilikusi anglis nesubiro, savaime nenukrito. Išvarginta kančios, išsikraipė, išsilankstė, susiraukšlėjo ir liko liudyti, kad balana  savo paskirtį atlikusi – visą šviesą ir šilumą atidavusi. Iš jos beliko anglis. Gal kam ir jos reikia, a? Dalį jos jau anksčiau nugnaibiau, nuskyniau. Išliko ji arčiausiai žnybtų, laikiusių degančią balaną.
   Abu su redaktoriumi žiūrėjome į išlikusią balanos anglį. (Gal kam reikia, a?). Neatrodė, kad atsiras poreikis pamąstyti, ir vis dėlto:
  – Redaktoriau, turbūt aš ne taip suprantu, kaip reikėtų, kad būtų protinga. Pasakyk, kam tokia profesija kaip tavo reikalinga?
  Redaktorius atitraukė akis nuo sudegusios balanos anglies. Žiūrėjo į mane ir tylėjo.
  – Aš rimtai. Kam redaktoriaus profesija  reikalinga? Negi tam, kad neleistų man ar bet kam išlikti savimi. Kad  kažkas iš  manęs būtų išgriebta, amputuota ir išmesta, kažkas priauginta, pridėta, prikergta, kas ne mano, kas man nepriklauso.
  – Iš tiesų tu, Pranuci, pasirodo, rimtai bandai sušnekti, – tingiai pasakė redaktorius, nenorėdamas manęs girdėti. Geriau pasnūduriuoti, jeigu tik tiek turime. Tačiau man regėjosi  kitaip:
  – Gal neteisus, tačiau manau, kad po redaktoriaus operacijų jau negaliu rodyti į save kaip AŠ. Tas mano AŠ, pasilikęs apvaikščiotas skalpeliu, padažytas, papudruotas, prikergtas priedų, jau ne AŠ, kuris buvau  prieš tai. Liūdna darosi, kai pagalvoji, kad taip.
  – Kas čia tau taip druskos į smegenis pribėrė, – galiausiai ilgesne kalbą atsiliepė redaktorius. – Poe (poezija)? Pro (proza)? Nebuvo panašu, kad pats taip sugalvotum. Va, norėjosi linksmiau pagyventi. Galbūt net bent kiek be Ispanijos. Beje, tu atsimeni, ką mudu kalbėjomės, kuomet...
  – Nereikia, ponai, „kuomet“, nereikia menkniekiais kvaršinti atmintį. Nelabai suprantu, kodėl taip dažnai atsitinka, kai nesigailite jos. Yra gi internetas ir, vadinasi,  būkite malonūs ir netingėkite jo paslaugomis  pasinaudoti. Sergėkite, tausokite smegenis.  Tai ne  balana .  O anas judviejų pašnekesys, oho! Jis  nepasiliko neišgirstas.
   – Seneka, kaip tu čia? – vos pats save išgirdau. Tačiau Seneka manęs irgi lyg negirdėjęs:
   – Taigi dėmesio, – dar labiau sukruto vynioti atsineštą darbą, – prašom, išgirskite save. Būtent SAVE ir  būtent anuo metu, nes šiuo metu judu jau ne anieji  du. Ne anieji. Kiek  galima kartoti tokį paprastą mokslą. Nuo Jėzaus Kristaus laikų vis klausiu ir aiškinu. Redaktoriau, nagi? – prigludo arčiau prie jo Seneka. – Negi manai, kad  tokie judu su Pranucu Ispanijai reikalingi?..
   Tokio – ir šaukiančio, ir susierzinusio – Senekos dar nebuvau matęs. Redaktorius, matyt, irgi – ne. Tačiau vis dėlto suvokė, ko iš jo prašo, nes kažkiek užtrukęs pamirksėti akimis, tarė:
   – Nors  aš ne Lucilijus ir nedirbu saugumo įstaigoje, todėl stalčių neneršiu, ieškodamas juose svetimų laiškų, bet, žinoma, jūs  teisus,  pone: kai tokie  dalykai išlieka nuo Kristaus laikų, tai  jau nelabai  svarbu, ar juos Lucilijus skaitė ar ne, o mums tai privalu žinoti.
  – Ir taip? – neatlyžo Seneka, prisikišdamas dar arčiau  savo pašnekovo.
  – Ir taip, – pakartojo jo žodžius redaktorius ir sužiuręs  jam į veidą, iškalbėjo  žodžius taip natūraliai lyg  juos būtų  kalbėjęs jų autoriaus Lucilijui:
  – Ir  taip, mielasis Lucilijau, sakyk, ar galėtum nurodyti man tą, kuris  brangintų  laiką, kuris įvertintų dieną, kuris  suvoktų, jog  miršta kasdien. Taip, taip Lucilijau, tu teisingai mane  išgirsti: miršta  kasdien. Juk klystame,  mielasis Lucilijau, laukdami ateityje mirties: didžioji  jos dalis jau praeityje, nes praėjusį gyvenimo tarpsnį valdo nirtis. Tai štai ką  tau teikiuosi  pasakyti. Taigi daryk taip, mielasis Lucilijau, kaip sakau. Girdi? Kaip sakau, – jau paplodamas Senekai per petį pakartojo redaktorius.
  – Pala,  pala. Nesimušk, nesitrankyk... Tai kuris  iš  mudviejų esame Seneka? Liucijus Anėjus Seneka? Kuris gimęs 4 mūsų eros metais raitelio šeimoje. Ispanijoje, beje. Kuris?
  – Būtent,  kuris? – nepasimetė redaktorius, – tačiau man regisi, kad tai nelabai svarbu – dar pasakė: – Kaip nelabai svarbu? Ėgi, Pranuci, ko tyli? Ar girdi, ką šitas ponas tauška. Jam  nelabai svarbu, kuris iš  mudviejų Seneka, o kuris apsišaukėlis.
 – Labas, Lucijau  Anėjau, – suskubau sveikinti, – Seniai, labai  seniai  buvome susitikę. Džiaugiuosi, kad atsirandi. Ir, kaip suprantu, labai laiku. O Ispanija mes atsimename labai neretai.