Dangau,
Atnešk ramybę
ir palaimos žiupsnį.
Matau, ir šito negali.
Pasakų ir pažadų soti.
Karamele saldžia
kvepėjo meilės žodžiai,
vėjavaikiškai tuokart ištarti.
Pavydžiu ežerui,
ramiai bangas ridenančiam,
net jei prapliumpa
debesys lietum vėsiu.
Nerimastingai sau
žvelgiu į krantą,
kuriam nėra kvailų
vilties pilių.
Žinau, jau nepakilt
virš okeano,
nebūti niekam švyturiu nakties.
Bet ar tikrai esu tiktai
rūstybės nusipelnęs velnias
už nuodėmes?
Be senaties?