Tu amžinai man liksi vakarykščia –
Lig skausmo žinoma, tačiau nesuprasta.
Ir bus naktų, kai ant langų sublykčios
Žvaigždė Vakarė – tavo planeta.
Juodais plaukais uždengusi likimą
Tamsa atleis neįmintas skriaudas,
Bet mintys pasiklys – pavargę piligrimai –
Nerasdami šventovės – vis ne ta, ne ta...
Ir bus dienų, kai tavo medžio šakos
Uždengs dangaus kiaurymę – per šviesu...
Girdėsiu aš, kaip širdys vėjų plaka,
Kaip lengvas pūkas byra debesų.
Net lapai nevirpės – it žalias skydas
Pavėsiu guls į pakeltas akis...
Ir nesuprasiu – ar pasaulis šitas
Yra vien širma, už kurios lieki?
...................................................................................
Nes amžinai man liksi vakarykščia –
Lig skausmo žinoma, tačiau nesuprasta,
Išėjusi, kad niekada negrįžtum...
Tik aš ateisiu pas tave savo eilėraščių malda...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-02-14 19:58:27
nuskambėjo lyg malda, taip tikra, gyva, skausminga...
Vartotojas (-a): sada
Sukurta: 2017-02-14 18:35:10
Skaitau, jautru, gražu ir kalba nuostabiai tai išreiškia.
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2017-02-14 11:24:41
Man šitas eilėraštis labai gražus.. Tikrai, lyg malda...
Vartotojas (-a): Rasojimas
Sukurta: 2017-02-14 00:38:29
tobula jausmų kalba ir užburianti forma. išsilydžiau...