Tu amžinai man liksi vakarykščia –
Lig skausmo žinoma, tačiau nesuprasta.
Ir bus naktų, kai ant langų sublykčios
Žvaigždė Vakarė – tavo planeta.
 
Juodais plaukais uždengusi likimą
Tamsa atleis neįmintas skriaudas,
Bet mintys pasiklys – pavargę piligrimai –
Nerasdami šventovės – vis ne ta, ne ta...
 
Ir bus dienų, kai tavo medžio šakos
Uždengs dangaus kiaurymę – per šviesu...
Girdėsiu aš, kaip širdys vėjų plaka,
Kaip lengvas pūkas byra debesų.
 
Net lapai nevirpės – it žalias skydas
Pavėsiu guls į pakeltas akis...
Ir nesuprasiu – ar pasaulis šitas
Yra vien širma, už kurios lieki?
...................................................................................
 
Nes amžinai man liksi vakarykščia –
Lig skausmo žinoma, tačiau nesuprasta,
Išėjusi, kad niekada negrįžtum...
Tik aš ateisiu pas tave savo eilėraščių malda...