Sėdėjau prie stalo, o aukščiau jo paviršiaus, stovelio prilaikoma, degė balana.
  Balana? Netgi ne spingsulė?
  Taip, taip, nei spingsulė, nei kita kas – degė balana. Nuostabos nebuvo. Pasižiūrėjęs į ją, šyptelėjau, nugnybau nukarusią anglį. Balanos liepsna sušvito skaisčiau. O ko daugiau – ar šviesos, ar blausos? – irgi nereikėjo seikėti. Tuoj pat nuo liepsnos, vis tirštėdama į visas pakampes, tižo tamsa.
  – O sakei, katine, kad jeigu kas ne taip, patapsi Vidiniu. Negudrauk! Atsimenu. Viską atsimenu. Dabar netgi žvake negebėjai užsidegti. Degi balana.
  – Manau, kad turėtum pajausti daugiau, negu atsimeni. Žinoti tiek, kiek prireikia suprasti, išėjus pavaikščioti po Savęsp.
  – O kodėl čia reiškiesi balana?
  – Tau apie save pasakojau. Truputį pasijuokdama iš pačios savęs. Dabar irgi ne todėl taip reiškiuosi, kad būčiau suvalkietė. Man taip natūraliau.
   Vėl nuėmiau angliuką nudegusios balanos.
  – Greitai sudegs. Nenorėčiau, kad tuomet ir skirtis reikėtų.
  – Ką nors sugalvosim, – girdžiu iš ten, kur balanos ugnelė.
   – O katinai puikūs. Visi. Kiek mačiau. Nuostabūs katinai! Kodėl kuriuo iš jų nepasilikai? Bene iš tikrųjų Leokadijos pabijojai? Gaila, kad nesumaniau nusifotografuoti. Man dažnai taip atsitinka. Kai tik apturiu gerą progą padaryti  geresnį  darbą, jos lyg nepastebiu. Tik paskui, kai vėlu. Tuomet nors nagus kramtyk. Ačiūdie, kad dabar ir krimsti nėra kuo. Plastmasė dantis išėdė. Et, ne tas skonis. Tačiau suprantu – irgi ačiūdie, – kad dar neišprotėjęs. Dar ne, Balana, ir dėl to nemanau, kad galėtum net ir redaktoriumi atsiversti. Nagi pažiūrėsim. Kad tik greičiau balana sudegtų.
  – Nesiskubinkime. Ar atsimeni, ar girdėjai, kaip prie balanos kitaip ta pati daina pasigirsta. Tarkim, kad ir „Oi ūžė linko žalia pušelė“. Atrodo, kur, anot dzūkų, giedotum ją, visur tinka, bet – ne.
  – Negi galėtum pagiedoti? 
  – Abu pagiedosim, – pasakė balana ir paprašė: – Nuskink, Pranuci, dar angliuką, bus šviesiau.
  – Gražiai pasakyta,  gražus  žodelis: nuskink. Negi iš balanos gadynės jis pas mus?
  – O kodėl  ne priešingai? Mąstyk, ką kalbi, Pranuci, – priekaištingai pasakė iš balanos, tačiau po sekundėlės  jau  taip: – Tai  va, paklausyk... kaip gieda  balana...
Dar trupinėlis laiko nubyrėjo ir:

Oi ūžė linko žalia pušelė
An balinio kalnelio.
 
  – Tai Marcinkonių krašto daina. Tavo krašto, Pranuci. Bet  ša, ša...

Oi barė barė sanas tėvulis
Savo jaunų sūnelį.
                      .
Vai tu, sūneli, puikus raiteli,
Kur palikai žirgelį ir cyminį balnelį?
Oi kur nulaužei plieno kardelį,
Sidabro pencinėlius?

 – Taigi, kur? – stuktelėjo į paširdį taip, kad net  suskaudo. – Taigi, klausiu: kur? – vėl taip pat.
Ir pajaučiau, kaip atsidarė burna:

Tėvuli mano, senasai mano,
Ton pusėn Nemunėlio...

  Gerklė buvo pilna žodžių ir neatrodė, kad juos reikėtų rinkti, kažkaip rikiuoti, užrašinėti. Tiesiog reikėjo giedoti kaip sau ir kartu su tais, kurie iš manęs gieda šitą dainą.

Priešai užpuolė mūsų šalalį
Ty palikau žirgelį ir cyminį balnelį.
Ty aš nulaužiau plieno kardelį,
Sidabro pencinėlius.
Cik aš parnešau savo tėvuliu
Trispalį vėliavėlį...

  –Ak va kaip! – atlėgo paširdyje skaudus priekaištas. O balana degė, o aš nejaučiau, kad čia pat, prie stalo sėdi ir kartu su manimi gieda ir redaktorius.

Cik ne rankelėn, ne kilpinėlin,
O savo širdužėlėn,
O savo  širdužėlėn.
 
  Toli toli po visą Savęsp aidėjo daina. Ir toli toli girdėjosi, kaip redaktorius kalbėjo:
   – Sakyk, Pranuci, kaip atsitiko, kad daug po Savęsp paneršęs, o vis tiek reikia ateiti prie lopšio, kad dar kartą prisipažinčiau: o vis tik aš jo neišstudijavęs. Vėl taikausi pradėti jo studijas iš naujo, vėl patikiu, kad jos bus sėkmingesnės. Tačiau – NE, sėkmingesnės jos nebus. Man labai smagu, kai pamatau tave atsiverčiantį savo užrašus ir neskubantį juos užversti. Tuomet manau, kad vis dėlto būsime liudininkai šventės, kurios ateisime švęsti ne į, tarkim, tavo, Šklėrius, o į Žmogų. Tikiuosi, kad supranti, apie ką aš čia taip tykiai, taip  kukliai. Beje, kuo įtikinamiau sakau, kad man nekaip atrodo tavo:

1.
Ką norit sakykit.
Ateikit į lopšį ir belskit – prašau.
Čia erdvu, kaip širdy.
Net galvoju, kad gal
būtent ji
taip talpina, taip glaudžia ir myli.
O lopšys tik iliuzija realybės esmių.
Tik scena pavaidinti.
Tik popieriaus lapas paveikslui nupiešti.

  – Bet kodėl mes taip, kodėl?  Deja, deja, dar vis neįžvelgiame materijos, ištirpdytos taip, kad ją sutapatiname su nieku. Leisk man, Pranuci, bent tikėti, kad šita materija jau kažkaip pasirodo lopšio zonoje. Bręsta, reiškiasi, išsišviečia anapus  lopšio, iš ten jau įkeliama į lopšį Žmogui išauginti. Šitoks dalykas labai akivaizdus Savęsp erdvėje, kur iki Ispanijos tiek pat kaip iki tavo Šklėrių. Atstumai ten neturi  jokios esmės  o dabar man buvo smagu, kad tau neparūpau, kaip aš atsiradau šalia  tavęs kaip redaktorius. Tai gal todėl, kad tau buvo esmingiau pajausti kiti dalykai. Ir  Vidinis gal pilniausia  tokios Savęsp būties išraiška. Geriausiai išmokę juo manipuliuoti. Sakysi, kad – ne?  Bet tuomet  ir vėl ant liežuvio užkris Šklėriai:

2.  
Gieda Šklėrių sodžiaus gaidžiai:
– Labas! Labas!... Kakariekū! –
ir liūdi lyg jų negirdėčiau.
Sekmadienis švito,
į bažnyčią žmonės eina mišių.
Kam taip belstis toli?
Kam bastytis karu po Ispaniją?
Čia, šilinių dzūkų, žemėje,
Karo taip pat nemažai –

  Man smagu žinoti, kai žmonės į mane rodo kaip  beprotį, kad jau sugebu pabūti ugnimi. Kuo noriu. Netgi Dievu. Betgi  kaip  kitaip, jeigu esu sutvertas pagal  jo paveikslą? Jeigu ne deganti balana, manau, kad tokio supratimo šiandien nebūčiau išgirdęs ar atsiminęs. Kaip tu nusifotografuoti su katinais..

3.
Sodžius prie sodžiaus,
bala prie balos,
pušys išlakios, miškais pasikėlę,
po jų šaknimis kaip okeanas gilus
nurimęs vėjas ir smėlis, smėlis...
Dar Lenkija Želigovskiu
Į kraštą godžiai įsitvėrus

  –  Taip, taip, tokie tie mano metai, Redaktoriau, įkėlę į  lopšį. Istorijos kalendoriuje pažymėti 1939. Ir vis dėto nuostabu, gera, dieviškai jautru, kad ir Ispanija per lopšį į Savęsp, ir Šklėriai per lopšį irgi  į Savęsp.

Cik aš parnešau savo tėvuliu
Trispalį vėliavėlį...

Cik ne rankelėn, ne kilpinėlin,
O savo širdužėlėn,
O savo  širdužėlėn.