Savęsp: 21. Svečiuose II

   Buvo gera, kad taip lengvai, švariai, be priemaišų galėjau atsiminti katino iškalbėtus žodžius, o ypatingiau pasitarnavo jo frazė, kad, girdi, „toli – arti, arti – toli nebūna.“ Kad ir kaip pasaulietiškoje sampratoje nepanašūs katinas ir žvakė, tačiau čia taip neatrodė. Nė kiek neabejojau, kad katinas šioje erdvėje labai nesunkiai geba pavirsti į žvakę. Neabejojau ir tuo, kad ji man pasirodžiusi anksčiau. Tai ji vadino mane dzieduliu ir plevendama ugnele kalbėjo:
  Dzieduli, ar žinai, koks esi turtingas. O mane ar atsimeni? Pasistenk, gal atsiminsi? Aš esu tavo pirmoji žvakė. Pats Vandenis savo ugnimi uždegė.
  Tai ji tuomet pažadėjo ir greitą susitikimą. Kartu it vengė, baiminosi pasakyti daugiau, negu jai leista:
  Ša, dzieduli. Žinai gi, kad Kristus buvo prikaltas prie kryžiaus. Apie tai vėliau papasakosiu. Gerai? Būtinai papasakosiu. Gal netgi prieš kelionę į Ispaniją.
  Savo žodį ištesėjo ilgiau negaišdama. Ir dar kaip! Tereikėjo man pereiti per kambarį, atidaryti duris į koridorių, o ten jau – katinas prie žuvies. Dabar gi jau ir aš prie jos.
 
  Prie stalo buvome du. Ir buvo smagu...
  – Ar suvoki, katinai, kad aš jau įspėjau, kas yra apsimetėlis katinas.
  –Tačiau turėtum suvokti, kad ne be pastangų, kurias tau teikia Savęspi.
  – Tikrai?
  – Tikrai, dzieduli. Išvaizdą pakeičiau, bet balso –-ne.
  – Gali įpilti degtinės?
  – Kad ir smalos, dzieduli. Čia dėl to rūpesčių nebūna. Beje, man labai nesinorėjo tau pasirodyti bet kokiu katinu. Iš išvaizdos čia būtent toks, koks jis pirmą kartą atėjo pas tave į lopšį. Įsidėmėk, nes vėliau tokie reikalai neatrodys mieli, – pakalbėjo katinas, o pildamas degtinę į nemažą stiklą tarstelėjo: – Kleboniška, dzieduli. Iš tokių su Algirdu iš Anykščių mėgėjai pagerti.
  – Tau ir tai reikia žinoti? Kita vertus, kodėl – mėgėjai? Ne taip dažnai susitinkame.
  – Neatėmiau. Į sveikatą. Kad tik padėtų.
  – Nemanau, kad lengvai galėtum atimti, – šypteliu ir rimtai, – bet suprantu, kad dabar kažkas darosi taip, ko jau nesitikėjau. Čia taip erdvu. Taip jautru, kad atrodo ir priežasties kažko nesitikėti tiesiog nėra, negali būti.
  – Aną kartą, Pranuci, pamatei visas tavo karalystei priklausančias žvakes...
  – Karalystei? Mano?
  – Nors dziedulis, bet netrukdyk kito liežuvio žodžiui. Netgi jei tas liežuvis katino. Leisk jam juos pasakyti.
  – Atsiprašau
  – Taigi, vienos tavo karalystės žvakės degė, kitos – ne. Ir išvaizda skirtingos. Mums labai reikėjo, kad Savęsp esatį suprastumei kuo paprasčiau. Kad į jos pasaulį įeitumei kaip materija, tačiau žinotum, jaustum, kad iš jos galima kurti labai skirtingus dalykus. Tarkim, žvakę ir katiną, vandenį ir akmenį. Ja galima išaušti į dieną ir sutemti į naktį. Tai tokia materija, iš kurios ir Dievas sukūrė pasaulį, vienu atokvėpiu įleidęs ir materialistą, ir idealistą. Betgi jauti, koks šiukšlynėlis žmonių supratimuose. Savo turtų nežino, neaprėpia, o į svetimo kėsinasi. Ir dar – kiekvienam tos materijos duota tiek, kad gali iš jos išlipdyti savo karalystėje tiek visa ko, kiek nepatingi.
  Katinas nutilo. Tačiau aš nesunkiai pajaučiau, kad tai tik pauzė, dar jis kalbės. Tačiau dabar šią pauzę jis aukoja man – galiu patylėti kartu su juo, galiu pakalbėti, o jis mielai tai paklausys...
  – Man labai nepatogu tave vadinti katinu.
  – Bet tai ir bėda, kad nepatogu. Faktiškai rodai pats į save. Į kraują, kuriuo abu tekame. Ir todėl suprantu, kad jeigu nepatogu, tai dėl savęs.
  – Tu, katinai, kažką daugiau nusiteikęs pasakyti, bet vis tiek man tave nepatogu vadinti katinu.
  – Vadink Františeku.
  – Taip irgi nenoriu. Su juo savo sąskaitos. Jos sudėtos netgi į atskirą paketą.
  – Dar kartą sakau: materija, iš kurios sukurtas katinas, Pranucis ir Františekas – ji ta pati. Kaip pavadinsi, jos tikrai nepagadinsi. Bet jeigu nusibodo žiūrėti į mane, prašau, nežiūrėk.
  Po šitų žodžių katinas dingo. Pamaniau, kad gal nepastebėjau, kaip jis kažkur slėptis nušoko, tačiau jis išnyko, sutirpo kaip ryto rūkas dienos šviesoje. Tačiau ir ištirpęs buvo čia. Buvo. Katino nemačiau, bet girdėjau, kaip jis deklamuoja:

1.
Prieštaros daug,
Sako, neužmiršk,
kad Dievas Adomui
ne tik molį palikęs;
jį, Žodį, taip pat.
Kas iš molio – Adomo beliktų
jeigu be Žodžio?

  – Noriu namo,– pasakiau.
  – Nuogas?
  – Taip, bičiuli, karalius nuogas. Ir jaučiuosi nekaip. Net ir žuvis dingo. Ir kleboniška. Tiesiog iš rankų. Paragauti nesuspėjau. Gerai bent tiek, kad savoje karalystėje.
  – Visi už vieną...
  – Vienas už visus, – tuoj išgirdau ir prieš akis – ogi visa puokštė katinų. Ne, ne puokštė. Du palaidi, o kiti du pintinėse. Gal lopšiuose?
  – Nebijokite, pone. Mes esame jūsų sargyboje. Karališkoje, taip sakant, – kažkuris patikino...
Pelėda

2017-02-10 20:23:14

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas

Sukurta: 2017-02-11 23:07:32

„toli – arti, arti – toli nebūna.“

Kodėl nebūna? Dar ir kaip būna. Yra visiems gerai žinomas posakis: "Jeigu bažnyčia - arti, tai Dievas - toli, o kai Dievas - arti, tai bažnyčia būna toli.
Ta metamorfozė, kai katinas virsta žvake, man įtartina. Gal jis nori įrodyti, kad liaudies posakis " Nei Dievui žvakė, nei velniui šakė" yra klaidingas?
Man visai patiko katinų (o gal ir kačių? Juk artėja morčius) sueiga.

Vartotojas (-a): Pakeleivis

Sukurta: 2017-02-11 15:59:45

Na gerai, nuo pasaulietiškos sampratos įsliuogta į dvasinę. Katinas nesunkiai pavirsta į žvakę ir plevena, plevena savo kalbelę... tai aiškiau plykstelėdamas, tai vyniodamas mintį į dūmą... (reikia labai sekti, kad jos nepamestum). Štai prie stalo atsiradęs Algirdas iš Anykščių lieka jei ne Pilypu iš kanapių, tai vis tiek labai paslaptinga figūra. Tikėtina, kad jis nėra atsitiktinis, bet jo vaidmenį sunku įvertinti (nebent svarbiausias vyksme yra kleboniškos kilnojimo ritualas).
 
O apie materiją ir nemateriją žvakės byloja aiškiai:
Taigi, vienos tavo karalystės žvakės degė, kitos – ne. Ir išvaizda skirtingos. Mums labai reikėjo, kad Savęsp esatį suprastumei kuo paprasčiau. Kad į jos pasaulį įeitumei kaip materija, tačiau žinotum, jaustum, kad iš jos galima kurti labai skirtingus dalykus. Tarkim, žvakę ir katiną, vandenį ir akmenį. Ja galima išaušti į dieną ir sutemti į naktį. Tai tokia materija, iš kurios ir Dievas sukūrė pasaulį, vienu atokvėpiu įleidęs ir materialistą, ir idealistą. Betgi jauti, koks šiukšlynėlis žmonių supratimuose. Savo turtų nežino, neaprėpia, o į svetimo kėsinasi. Ir dar – kiekvienam tos materijos duota tiek, kad gali iš jos išlipdyti savo karalystėje tiek visa ko, kiek nepatingi. (...)
... materija, iš kurios sukurtas katinas, Pranucis ir Františekas – ji ta pati.

Trumpai nusakant suprastą pokalbį, vyksta savos karalystės apfilosofinimas per fantazijas (puokštė katinų lopšelinukų :D)