Laikyk mane, nors nieko nesukūriau,
ne Dievas – tik žmogus esu,
tai Tu, Aukščiausias, ugnį tą įkūręs,
liepei, kad degčiau ir būtų nuo ugnies šviesu.
Bet kas esu dabar? – tik pelenas, tik plynė,
be žiburio nakty, kaip be Tavęs, tamsu,
ir kur keliaut, kur grįžti – nieks nežino,
ir kur ieškot painaus gyvenimo tiesų.
Ar dar esi, ar jau mane apleidai? –
Aš tik klajūnas amžinas nakty,
keliai, takeliai kartais būna klaidūs,
o Tu vis tiek į priekį vis vedi.
Todėl einu, nes man kaltes atleidęs
Tu naują ugnį vėl įžiebt žadi.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2017-02-11 16:25:28
Skausmingas su viltimi pamąstymas apie gyvenimą.
Labai mielos eilės.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-02-10 20:10:44
puikus sonetas
Vartotojas (-a): Audronaša
Sukurta: 2017-02-10 10:40:20
tikra, gyvenimo prasmės ieškojimas.