Laikyk mane, nors nieko nesukūriau,
ne Dievas – tik žmogus esu,
tai Tu, Aukščiausias, ugnį tą įkūręs,
liepei, kad degčiau ir būtų nuo ugnies šviesu.

Bet kas esu dabar? – tik pelenas, tik plynė,
be žiburio nakty, kaip be Tavęs, tamsu,
ir kur keliaut, kur grįžti – nieks nežino,
ir kur ieškot painaus gyvenimo tiesų.

Ar dar esi, ar jau mane apleidai? –
Aš tik klajūnas amžinas nakty,
keliai, takeliai kartais būna klaidūs,
o Tu vis tiek į priekį vis vedi.

Todėl einu, nes man kaltes atleidęs
Tu naują ugnį vėl įžiebt žadi.