Spalvotas pasaulis nušvitęs po saule.
Spalvota apgaulė su saule išnyks.
Tai kam tada esam, tai kam ta duotybė?
Trumpa laikina, kol sustoja širdis.
O ilgesio gijos vis tiesis ir tiesis,
Mūs protėvių balsas vis šauks nuolatos.
Spalvotas pasaulis, kai kūdikio akys
Drugius pievoj gaudys ir pilkas laukimas,
Ruduo kai ant slenksčio sustos.
Peizažas papilkęs, išblukę jau spalvos,
Dienos ir nakties ta pati pilkuma.
Nuo vėjo pražilę jau debesys kyla,
Uždengia apgaulę spalvotą ir juodą,
Akis samanotas blausias.
Ir lieka neaišku, šviesa ar tamsybė,
Tiesa ar apgaulė po degančia saule
Mus šauks ir vilios.
Atsakymas tolimas ir nepasiekiamas,
Galbūt jo iš viso nėra. Galbūt tik apgaulė
Po degančia saule ir vizijų slėnis šalia...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2017-02-10 22:58:31
Labai mielos eilės su puikiomis metaforomis. Sėkmės!
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-02-10 20:14:15
gražios eilės
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2017-02-10 17:54:14
Žodžiai, turintys įtaigos jėgos.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2017-02-10 09:34:44
Trečios eilės. Matau netgi savitą braižą. Bet jis keisis, jei toliau rašysit. Taip visada būna. Nesakau, kad šitas blogas, tiesiog taip nutinka.