Spalvotas pasaulis nušvitęs po saule.
Spalvota apgaulė su saule išnyks.
Tai kam tada esam, tai kam ta duotybė?
Trumpa laikina, kol sustoja širdis.
O ilgesio gijos vis tiesis ir tiesis,
Mūs protėvių balsas vis šauks nuolatos.
Spalvotas pasaulis, kai kūdikio akys
Drugius pievoj gaudys ir pilkas laukimas,
Ruduo kai ant slenksčio sustos.
Peizažas papilkęs, išblukę jau spalvos,
Dienos ir nakties ta pati pilkuma.
Nuo vėjo pražilę jau debesys kyla,
Uždengia apgaulę spalvotą ir juodą,
Akis samanotas blausias.
Ir lieka neaišku, šviesa ar tamsybė,
Tiesa ar apgaulė po degančia saule
Mus šauks ir vilios.
Atsakymas tolimas ir nepasiekiamas,
Galbūt jo iš viso nėra. Galbūt tik apgaulė
Po degančia saule ir vizijų slėnis šalia...