Sugrįžtum ten, kur lyja vyšnių lietūs
Ir saulė žarija karšta rusena.
Nueitum pramintu taku iš lėto,
Sustotumei...
Koks visgi esi senas,
Gyvenime,
Tu – nuo žiedų pražilęs –
Nekenčiamas ir mylimas iš naujo...
Tiktai ant veido lieka raukšlės gilios,
Bet gyslomis dar teka tas pats kraujas.
Sutirpsta nuo tokių minčių sniegynai,
O rudeniais dainuoja vėjy smilgos.
............................................................................
Nemirštame, nes esam amžiams gimę.
Gyvenime,
Tu – begaliniai ilgas...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2017-02-10 22:39:57
Gyvenimo ilgis yra priklausomas nuo to, kokiu kampu į jį žiūrima ir kieno atžvilgiu. Prasmingo gyvenimo (nešant žmonėms gėrį) niekada nebūna gana.
Jūsų eilės yra pavargusioms sieloms ir širdims atgaiva.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-02-10 20:15:22
ilgas gyvenimas, bet kaip greitai jis prabėga...puikios eilės
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2017-02-10 17:48:55
Giliaprasmis, skrajus ir svarus krištolinis žodis.
Vartotojas (-a): anamcara
Sukurta: 2017-02-10 10:08:08
Primena Exupery pažadą rožei - grįšiu baltas kaip žydinti vyšnia :)
jautru ir tauru
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2017-02-10 09:25:34
Gyvenime,
Tu – nuo žiedų pražilęs –
Nekenčiamas ir mylimas iš naujo...
Ir nėra ko bepridurti..Gilus atodūsis tik...
Vartotojas (-a): Audronaša
Sukurta: 2017-02-10 08:41:09
pilnas ilgesio ir tiesos