Sugrįžtum ten, kur lyja vyšnių lietūs
Ir saulė žarija karšta rusena.
Nueitum pramintu taku iš lėto,
Sustotumei...

Koks visgi esi senas,
Gyvenime,
Tu – nuo žiedų pražilęs –
Nekenčiamas ir mylimas iš naujo...
Tiktai ant veido lieka raukšlės gilios,
Bet gyslomis dar teka tas pats kraujas.
 
Sutirpsta nuo tokių minčių sniegynai,
O rudeniais dainuoja vėjy smilgos.
............................................................................
 
Nemirštame, nes esam amžiams gimę.
Gyvenime,
Tu – begaliniai ilgas...