alksta sniego dangus
nusileidęs šią naktį ant žemės
apsigaubsim jo vystančia nerimo vėjy šviesa
kiek tavęs manyje
kiek manęs tavyje
išlukštenam
šitą alkaną rytą žarijom sapnų
nebėra
kur paslėpti atodūsio džiūstančio liepų plaštakėm
užsimerkt nuo tylos
nusvarinančios paukščiais šakas
mūsų laikas sunkus
lietumi ir saulėlydžiais teka
alksta sniego dangus
nes šią žiemą žiemos nebėra
vien kiaurymė naktų
neišbūt
neišlaukt
neiškaukti
nuraškysi nuo lūpų migdolinį šerkšną tamsos
kiek manęs tavyje
kiek tavęs manyje
virpa žemė
mūsų rankų piemuo gano lietų
danguj
be pradžios
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-02-10 20:18:39
tiesiog super...priglausiu
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2017-02-10 09:26:30
Na, matau, kaip ir pas anamcarą, Iglės šiame eilėraštyje pokyčius. Autorė paprastai rašo taip trapiai, kad, regis, imsi ir neatsargiai perskaitęs sudaužysi tą ploną krištolą. Šįsyk juntamas savotiškas pasiryžimas, netgi nuostata, taip pat ne sidabrinių varpelių skambesys, o lyg aukščiausia smuiko gaida: neišbūt, neišlaukt, neiškaukti... Super.
Vartotojas (-a): Audronaša
Sukurta: 2017-02-10 08:51:13
jausminga,puiku.
Vartotojas (-a): Rasojimas
Sukurta: 2017-02-09 17:04:11
lengvumo ir grakštumo įkūnijimas...
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2017-02-09 11:32:02
Įtaigu.
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2017-02-09 11:05:43
Tobula ir skanu :)
Vartotojas (-a): anamcara
Sukurta: 2017-02-09 10:34:14
Žavingai...
jūsų stilius užburia...