alksta sniego dangus
nusileidęs šią naktį ant žemės
apsigaubsim jo vystančia nerimo vėjy šviesa
kiek tavęs manyje
kiek manęs tavyje
išlukštenam
šitą alkaną rytą žarijom sapnų
nebėra

kur paslėpti atodūsio džiūstančio liepų plaštakėm
užsimerkt nuo tylos
nusvarinančios paukščiais šakas
mūsų laikas sunkus
lietumi ir saulėlydžiais teka
alksta sniego dangus
nes šią žiemą žiemos nebėra

vien kiaurymė naktų
neišbūt
neišlaukt
neiškaukti
nuraškysi nuo lūpų migdolinį šerkšną tamsos
kiek manęs tavyje
kiek tavęs manyje
virpa žemė
mūsų rankų piemuo gano lietų
danguj
be pradžios