Nepaskambino. Nepasibeldė, nors yra durys. Tiesa, beveik visuomet užrakintos. Betgi anapus jų yra skambutis. Skambtelėk: atidaryk duris, šeimininke. Tačiau šį kartą taip neatsitiko. Regėjosi, kad atėjusiai personai buvo smagiau pamatyti, kad durų raktas išimtas ir tiek pakako, kad praneštų apie savo atėjimą. Šviesos spindulių pluoštelis, pasiųstas pro rakto skylutę, buvo linksmas. Atsimušęs į sieną dužo ir žaižaravo kaip titnagas, perbrauktas skeltuvu.
Kas čia taip dedasi? – negebėjau suprasti. O kai atidariau buto duris, tai reginys vėlgi, kad ir sapne nebuvau tokio sutikęs. Už stalo su ant jo padėta žuvimi sėdėjo katinas. Atrodytų, kažkur matytas, lyg pažįstamas, bet laiko budinti atmintį jau irgi nebuvo...
– Durys neužrakintos, pone, bet tai nereiškia, kad nereikia skambtelėti. Ar bent pasibelsti?
– Taip. Bet... bet ar man tai sakote?
– Hmm. Nematau, kad dar kas būtų su tavimi atėjęs. Gal kažkiek skersvėjo.
Negalėjau patikėti, kad sapnuoju, tačiau tai, ką matau, ką girdžiu – juolab ne. Net dingo valia ar noras pamąstyti, kas per dyvas, kad tokie dalykai per mažytį laiko tarpsnį atsitikę, kad fantazijos reiškiniai persimeta į realybę. Bet pala, pala... Kas pasakęs, kas išmetęs fantaziją iš realybės? Kam nesuvokta, kad ji persikūnija į realybę? Kaip kad dabar. Bet kur aš? Kur?
Katinas atsilošė į krėslo atkaltę. Tyli. Matyt, leidžia man apsiprasti ir jam žingeidu, kaip galiausiai sureaguosiu – džiaugsiuosi, pyksiu, dar kitaip reikšiu savo emociją. Tačiau gali būti, kad tai specialiai sukurta poza, kad tai, kas vyksta, natūraliai įsikomponuotų į tolesnį pašnekesio turinį. Ir būtų kaip neginčijimas pavyzdys supratimui suformuoti. Po kurio laiko tylėdamas pastūmė toliau žuvį ir, padėjęs priekines kojas ant stalo, tarė:
– Suprantu, kad iš toli atėjęs, pone. Nors jau anksčiau žinojau, kad
toli – arti, arti – toli nebūna. Geresniu atveju, tai yra labai nereikšmingas dalykas. Ir eilėraštį skaičiau apie tai. Ot, jo autoriaus pavardė įstrigo. Tačiau ne tai svarbu, ne tai, pone. Paklausyk,– paprašė katinas, atplėšdamas nugarą nuo atkaltės ir įsitaisydamas prie stalo kaip muzikantas prie pianino ar fortepijono. Priekinės kojos irgi pradėjo bėgioti į kairę, į dešinę ir visaip, kaip šiais instrumentais muzikuojant. – Klausyk ir girdėk muziką, – dar kartą paprašė. Ir iš tikrųjų, išgirdau muziką. Maža to, katinas dar ir dainavo:
1
Koks buvai,
Koks esi –
Tai vis Tu.
Ak, parūpo koks būsi?
Nuo formulės šios nenuklysi;
ir tuomet būsi Tu.
Tad kalbėjau, kalbu ir kalbėsiu:
nebijoki savęs, nebijok.
ir tuomet, kai tribūnas,
ir tuomet, kada kojos ištiesęs
į priekį plauki,
iš būties įvairovės
Visata neišmes.
– Kažin, ar šitų žodžių rašytojas suprato, ką jis parašė. – nesiliovė barbenti į stalą katinas,– betgi, oi, atsiminiau ir jo vardą: Pranucis Taip, taip, Pra - nu - cis. Kažin, kaip jis elgtųsi, jeigu būtų atsiradęs tavo, pone, padėtyje? Jeigu ne tu, o jis manęs klausytųsi..
Iš būties įvairovės
Visata neišmes –
nesvaru, kas: ar dulkė,
ar paminklas esi,
ar kryželis ant kaklo su Kristumi,
ar palaidota žemėje kaukolė,
užrašyta Savęsp piešiny...
Džiaukis, įvardi Tu,
kad buvai,
kad esi
0ir kad būsi,–
gan nedžiaugsmingai paskutinius žodžius padainavo katinas, it palikęs po jais erdvę tolesniems giedojimams, tolesniems muzikavimams – tačiau išgirdęs katino giesmėje ištariant SAVĘSP, jau žinojau, kur aš patekęs. Tai neturėjo manęs stebinti ir vis dėlto taip neatsitiko. O katinas savo dainavimą irgi nutraukė ryžtingai pasikėlęs iš užstalės. Ėjo prie manęs ant dviejų užpakalinių, o priekines praskėtęs it pasiruošęs paimti į savo glėbį. Tačiau ne, į glėbį neėmė, o padavęs pasisveikinimui dešinę, kalbėjo:
– Tai, ką tu, Pranuci, rodei ir vadinai kaip SAVĘSP, iš tikrųjų tėra tik jo (ar jos) prieangis, tik priemenė, tik, tarkim, šv. Petras, stovintis su raktais prie dangaus vartų. Raktai yra, vartai atrakinti, bet šv. Petras toliau po dangų pasidairyti nenuklysta. Neišeina kaip. Darbas neleidžia. Reikia būti dievo skirtoje sargyboje ir prašau – toks jis ir pasilieka be gilesnio dangaus pamatymo, – linksmai pasakė katinas, o dar linksmiau: – O dabar, katinai, škac!
– Kodėl – škac? Ne, ne. Aš dar neatsigavęs. Neskubėk. Nežinau kodėl, bet man dar reikia pabūti su tavimi, katine.
– Sakai, reikia? Tai gerai, jeigu taip. Ką gi, tuomet prašome prie stalo. Skanausime žuvį.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): sada
Sukurta: 2017-02-09 23:42:18
Geras gabaliukas:D Mokate, Pranuci, net vėlyvu metu dėmesį prikaustyti. Sėkmės Jums su tuo "batuotu (ar ne) katinu.:)
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2017-02-09 21:28:09
Įdomu, įdomu, koks katinas priėmė svečią ar indiškas Radjardo Kiplingo katinas, kuris vaikšto pats sau vienas, ar prancūziškas Šarlio Pero batuotas katinas? Panašiau, kad buvo pastarasis. Taip ir matau jį grojantį ir dainuojantį. Šaunuolis katinas. Abu su Pranuciu vienas kito verti.
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2017-02-09 15:51:59
Tai, ką tu, Pranuci, rodei ir vadinai kaip SAVĘSP, iš tikrųjų tėra tik jo (ar jos) prieangis, tik priemenė...
Ir todėl tas netikėtas savęspininkas, atsiradęs pro rakto skylutę... iš šviesos pluošto, iš kažkur... (tai netgi savotiška materijos forma, kokią poetiniame atsimušime į sieną apšviečia titnagas) – yra visiškai realus. Įsileidi ir bendrauji į valias.
fantazijos reiškiniai persimeta į realybę. Bet pala, pala... Kas pasakęs, kas išmetęs fantaziją iš realybės? Kam nesuvokta, kad ji persikūnija į realybę? (...)
Suprantu, kad iš toli atėjęs, pone. Nors jau anksčiau žinojau, kad toli –arti, arti – toli nebūna. (...)
išgirdęs katino giesmėje ištariant SAVĘSP, jau žinojau, kur aš patekęs. (...)
Viską suprantu. Pritariu.
Kažkuria smegenų skaidula dar spėjau pagalvoti: gal šis Katinas pažįsta Bulgakovo Begemotą? Irgi susikalbėtų.
Ir kaip į Katiną reagavo Kandžius? Mažai tikėtina, kad nesuuodė.
Smagu, kad katinai nejauna pelėdų. Turbūt todėl, kad čia galioja kiti dėsniai.
Beje, kame šiuo metu reziduojate? Palėpės departamente ar kokiame kitame lygmenyje lankosi tokios apraiškos?