Tu nebijok manęs – kad žodžiai neša
Kažkur tai daug toliau, negu matai,
Kad ateitis tarytum dykumoj miražai,
Kad upė išplatėjus... Jos krantai
Paskendę ūkanoto spalio dūmuos
Ir medžiai susilieja – tik brūkšnys...
Ne žodžiuose, mieloji, tas artumas.
Ne miraže, nes jis tikrai išnyks.
Yra širdis – didžiulis upės slenkstis,
Yra oazė – dykumoj dvasia,
Yra tikėjimas ir noras dar gyventi,
Ir jausmas, kur išlikęs mumyse.
Gal pasimetęs? Ak, tas spalio rūkas...
Gal užpustytas smėlio? Netiesa.
Šok upėn tu – tegul verpetai suka,
Ant kopų lipki, kaip kadais – basa!
............................................................................
Tik nebijok manęs – aš visa tai turėjau,
Tad žodžiai – vėjas – smiltis išbarstys,
Miglas nupūs, kol medžių išryškės alėjos
Ir ties slenksčiu į krantą bris vien ateitis.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): anamcara
Sukurta: 2017-02-08 21:27:04
Dailus, galantiškas drąsinimas. Lietau, žavu
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2017-02-08 13:53:13
Galima gerėtis ir girti... Už jausmą, už žodį ir mintį...
Vartotojas (-a): sada
Sukurta: 2017-02-08 13:03:15
Puiki lyrika. Paskaitai ir "pasmerki" save apmąstymams
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2017-02-08 12:42:12
Ačiū už kaskart patiriamą skaitymo malonumą.
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2017-02-08 11:00:07
Jausmingumas ir gerumas, kurie išsilieja eilėmis, yra Jūsų vizitinė kortelė.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-02-08 10:45:03
puikios eilės, gera skaityti
Vartotojas (-a): lašasdangaus
Sukurta: 2017-02-08 09:42:55
Puiki lyrika. Ačiū.
Vartotojas (-a): Santaja
Sukurta: 2017-02-08 09:23:14
Nuoširdu. Gilu. Jautru.
Yra širdis – didžiulis upės slenkstis,
Yra oazė – dykumoj dvasia,
Yra tikėjimas ir noras dar gyventi...
taikliai, Lietau