Tu nebijok manęs – kad žodžiai neša
Kažkur tai daug toliau, negu matai,
Kad ateitis tarytum dykumoj miražai,
Kad upė išplatėjus... Jos krantai
 
Paskendę ūkanoto spalio dūmuos
Ir medžiai susilieja – tik brūkšnys...
Ne žodžiuose, mieloji, tas artumas.
Ne miraže, nes jis tikrai išnyks.
 
Yra širdis – didžiulis upės slenkstis,
Yra oazė – dykumoj dvasia,
Yra tikėjimas ir noras dar gyventi,
Ir jausmas, kur išlikęs mumyse.
 
Gal pasimetęs? Ak, tas spalio rūkas...
Gal užpustytas smėlio? Netiesa.
Šok upėn tu – tegul verpetai suka,
Ant kopų lipki, kaip kadais – basa!
............................................................................
 
Tik nebijok manęs – aš visa tai turėjau,
Tad žodžiai – vėjas – smiltis išbarstys,
Miglas nupūs, kol medžių išryškės alėjos
Ir ties slenksčiu į krantą bris vien ateitis.